Neprijaukintas liūtas mėgsta ir fotografiją
Ukmergės Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje atidaryta kraštiečio Tado Darulio fotografijų paroda, suteikusi progą pajūryje gyvenančiam autoriui aplankyti gimtinę, namus ir artimuosius.
Ne dažnai tokia šventė pasitaiko, nes Palangoje, „Žuvinės“ restorane, kulinaru dirbantis Tadas tiesiog „nuskendęs“ savo nesibaigiančiuose darbuose darbeliuose. Ir taip buvo visada. Nuo pat vaikystės. Jam, jauniausiam iš trijų brolių, buvo vos aštuoneri, kai mirė tėtis, o sesutė Justina – ką tik gimusi. Teko ne šiaip šeimininkauti virtuvėje, mamai padėti, bet, jos pamokytam, net pieno mišinius sesei ruošti. Prabėgus dviem dešimtmečiams, jis jau ruošdavo pietus broliams pranciškonams Kretingos vienuolyne, kur dirbo virėju. Stengėsi, kad ant pietų stalo visada būtų šviežios salotos, sriuba, o gamindamas antrąjį patiekalą, ypač mėgo eksperimentuoti su prieskoniais.
Dirbdamas Kretingoje, subūrė Grigališkojo choralo chorą, kuriame, skirtingai nei pasaulio praktikoje, giedojo vien tik moterys. Ir meilė gamtai, gėlėms, pasakoja Tadas, – nuo vaikystės. „Biologiją mokykloje mokiausi ypač, visas enciklopedijas perskaitydavau“, – šypsodamasis prisimena. Augino kambarines gėles, eglutę, domėjosi bonsais – žmogaus sukurtais meno kūriniais, turinčiais ypatingą savo filosofiją. Iš Italijos parsivežęs sėklų, augino kiparisus, žiemą jiems kasdien atnešdavo iš lauko sniego, kad žemė gaivesnė būtų. Ir laiškus panelėms ne ranka rašydavo, o iš žiedlapių suklijuodavo. Tam tikdavo ir pomidoro luobelė, ir pipirai, įvairūs žolynai. Įpildavo į žiedlapius klijų ir iš tokio „kvepiančio faršo“ lipdydavo spalvotus laiškučius.
Baigęs mokslus, tapo muzikos pedagogu-vargonininku, dirbo įvairiose Lietuvos bažnyčiose. Regis visai atsitiktinai, kartą, užsukęs į Mažeikius, muzikos parduotuvėje aptiko dambrelį. Pardavėja nesugebėjo deramai paaiškinti, koks tai instrumentas, abejingai mostelėjusi ranka, suprask, nieko čia tau su juo nesigaus. O Tadas pabandė – puikiausiai gavosi. Nusipirko dambrelį ir padovanojo jį broliui Egidijui. „Po 5 ar 10 metų pagrojau ir pats pas brolį tuo dambreliu – taigi kokią valandą grojimo stažo turiu“, – juokėsi Tadas susitikimo Ukmergėje metu. Jis prisipažino, jog jau daug mėnesių nėra prisilietęs prie pianino, sintezatoriaus ar vargonų – nebėra laiko. Ir buvusios gėlių „oranžerijos“ namuose nebeliko. „Dabar čia – tik kelios orchidėjos, pelargonijos, smidrai, vienas kitas kaktusiukas“.
Tadas visą laiką mėgo eksperimentuoti, imtis vis naujų sumanymų. Išbandė ir dekoravimą, ir tapybą, įvairius rankdarbius, net muilą išmoko virti…
Fotografija jo gyvenime – vėlgi apgaubta ištisa „daruliška“ filosofija. Dalis nuotraukų darytos senuoju fotoaparatu „Zenit“. Ryškalams Tadas naudojo tirpią indišką kavą, kurios dėka juosta nusidažo originalia žalia spalva, o sendintą atspalvį kompiuteriu padeda sukurti šiuolaikinės technologijos. Senumo įspūdis kalba apie istoriją, ji prisimenama kaip sapnas, turintis savy paslapties ir magijos. Panašus ir dambrelio bimbenimas – monotoniškas, dvelkiantis ramybe, mistika, teigia svečias ir pakviečia talkon brolio Egidijaus žmoną Kristiną – pamuzikuos dambreliu dviese…
Su gėlių puokšte atskubėjo į susitikimą Dukstynos pagrindinės mokyklos muzikos mokytoja Vilma Retienė – Jūratės Martinkutės vadovaujamo Kultūros centro vokalinio mišraus ansamblio „Klasika“, kuriame kadaise dainavo ir Tadas, solistė. Metus, prabėgusius šiame kolektyve, T. Darulis prisimena ypač šiltai.
Šypsojosi renginio metu į savo jauniausiąjį sūnų žvelgdama ir mama Monika Darulienė. Gal ir ne dažnai visi vaikai į namus kartu susirenka. Tiesa, vyriausiasis iš trijų brolių, Evaldas, dabar gyvena arčiau namų, iš pajūrio persikėlęs į sostinę. 2015-aisiais minėjęs amžinųjų vienuolinių įžadų 15 metų sukaktį, šiuo metu jis – Vilniaus šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos klebonas. Kaip ir visi Daruliai, turintis daugybę įvairių pomėgių, tarp kurių ne tik muzika, kūryba, bet ir maratono distancijos, skautų stovyklos, kiti įdomūs užsiėmimai.
Šioje giminėje tai nieko nestebina. Mamos Monikos brolis – Lietuvoje gerai žinomas kunigas egzorcistas, Ramygalos parapijos klebonas Edmundas Rinkevičius. Dvasininkas, medžio drožėjas, poetas, 2015 metais išrinktas Panevėžio rajono garbės piliečiu. Drožė iš medžio ir mamos senelis. Nuo mažens muzikuoja ir užsiima daile jauniausioji Darulių karta – Kristinos ir Egidijaus vaikai – Jeronimas groja smuiku ir mokosi brazdinti įvairias gitaras (ukulelę, akustinę bei bosinę), Uršulė mokosi dainuoti, groti pianinu, Agota piešia, mėgsta užsiimti rankdarbiais.
Rugpjūčio mėnesį, po Liūto ženklu, gimęs Tadas šypsodamasis save vadina neprijaukintu liūtu. Taigi yra dar ko laukti…
