Nepriklausomybės kryžius Akademijoje

1928 metai. Pirmąją nepriklausomybės dešimtį beskaičiuojančios Lietuvos atmintyje iškyla kraujuojanti praeitis dar ne iš vadovėlių puslapių. Kasdienybės ir švenčių virtinėje ypatinga buvo Vasario 16-oji. Vienas jos ritualų – pagerbiami nusipelniusieji.

Štai Respublikos Prezidento Antano Smetonos įsaku Žemės ūkio akademijos rektorius profesorius Povilas Matulionis apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino antrojo laipsnio ordinu ir Lietuvos Nepriklausomybės 10-mečio bronzos medaliu, dėstytojai Valteris Gaigalaitis ir Fabijonas Kemėšis tapo LDK Gedimino trečiojo laipsnio ordino kavalieriais.

Per Lietuvą nuvilnijus Vasario 16-osios iškilmių bangai, Vyriausiasis Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio sukaktuvėms minėti komitetas nutarė, kad valstybingumo jubiliejų reikėtų įamžinti vaizdiniais akcentais. Todėl komiteto nariai kreipėsi į kaimų gyventojus ir pasiūlė statyti Nepriklausomybės kryžių. Šalyje buvo gausiai pristeigta kryžiams statyti komitetų. Pasirinktas pavasario brandos metas – gegužės 15-oji. Prisiminta 1920 m. diena, kai Kaune prasidėjo Steigiamojo seimo susirinkimas, kuriame šalies piliečių atstovai patvirtino Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimą ir paskelbė, kad Lietuva būsianti demokratinė respublika. Beje, Steigiamojo seimo nariu buvo Jonas Kriščiūnas – vėliau Dotnuvos žemės ūkio technikumo ir akademijos dėstytojas.

Kryžiaus istorija

Raginamą statyti Nepriklausomybės kryžių išgirdo ir ŽŪA studentai, besimokantieji Dotnuvos dvare (dabartinėje Akademijos gyvenvietėje), iš ąžuolo pagamintas kryžius buvo pastatytas 1928 m. gegužės 15 d. šalia penkių kelių kryžkelės (dabartinės D. Rudzinsko ir Stoties gatvių kampe). Detaliau apie 1928-ųjų iškilmes Akademijoje nežinoma. Beje, minint Nepriklausomybės dešimtmetį 1928 m., medinis kryžius pastatytas prie Kalnaberžės dvaro sodybos, medinis pavasarininkų kryžius Šėtoje; prie Kėdainių geležinkelio stoties – akmens paminklas žuvusiems už Tėvynę; Šventybrastyje – gelžbetonio Nepriklausomybės paminklas.

Dailininkas Adomas Varnas ir Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktorius, generolas Vladas Nagevičius 1928 m. pradžioje inicijavo rengti medinių kryžių projektus, juos populiarinti ir statyti. Pagal dailininko Adomo Varno vaizdinius, atrinktas fotografijas ir nurodymus septyni Kauno meno mokyklos mokiniai 1928 m. kovo mėn. nubraižė 35 projektus (kryžių, koplytstulpių, stogastulpių ir koplytėlės). Atrodo, kad detalią Akademijos kryžiaus konstrukciją nubraižė būsimasis dailininkas Viktoras Vizgirdas (kaip projektas Nr. 11). Organizatorių skelbta, kad konkretus kryžius turi atspindėti (ypač turtinga ir puošnia ornamentika) tam tikrą etninį regioną, tačiau realiai, tuomet masiškai išdygus beveik tūkstančiui kryžių, kai kada vienam regionui skirtas kryžius buvo pastatytas kitame. Netgi Akademijos paminklo ir Utenos regionui skirto kryžiaus brėžiniai yra beveik tapatūs. Menotyrininkai pastebi, kad 1928 m. kryžių akcija itin turėjo įtakos šalies kryždirbystei. Lietuvos nacionaliniame muziejuje 2007 m. pabaigoje buvo atidaryta paroda „1928-ieji – naujas etapas Lietuvos kryždirbystėje“, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 90-mečiui skirtoje ekspozicijoje buvo ir apie Akademijos kryžių.

Negausu paliudijimų apie ąžuolinio Akademijos kryžiaus meistrą: pagal gautus brėžinius kryžių pagaminęs ŽŪA stalius Ferdinandas Žilartas, – teigė meistro sūnus, gyvenantis Krakėse. Galbūt pagal tą patį projektą buvo sukurti keli paminklai, nes kraštotyrininkai pastebi, kad panašus kryžius buvęs ir Mantviliškyje.

Vykstantieji Kauno – Šiaulių keliu išvysdavo Dotnuvos dvaro kryžių, frontonu atsuktą į pagrindinį kelią ir ŽŪA rūmus. Nuo rūmų atėjusieji kirsdavę kryžkelės centrą ir pro Nepriklausomybės kryžių takeliu pasiekdavę Šv. Povilo bažnyčią. Matyt, statant įgudusios akies žvelgta, nes kryžius papildė pagrindinės aikštės specifiką. Buvo įprasta fotografuoti kryžių bažnyčios fone.

Nepriklausomybės kryžius, penkių kelių kryžkelėje atsiradęs 1928 m., turėjęs trejopą paskirtį: kulto objektas buvo Kristaus kančios ir pergalės simbolis, kultūros paminklu įprasmintas valstybės jubiliejus, architektūros ir gamtos harmonijoje tapęs tautodailės patirties paliudijimu.

Gamtos ir laiko jėgos medyje paliko pėdsakus, todėl ŽŪA studentų jaunalietuvių korporacijos iniciatyva ir lėšomis kryžius buvo remontuotas 1936 m. pabaigoje arba 1937-aisiais.

Idėjų ir valdžių sumaištyje sukyla naikinimo jėgos. Akademijos kryžius, anot kraštotyrininkės Apolonijos Zimkuvienės, apie 1940 m. tapo pirmuoju sodybos tremtiniu. Išlikusi nuotrauka: kryžiaus stiebas nupjautas iki pirmosios koplytėlės, lyg ant pakylos triumfuojančio Lenino poza jaunuolis stovi prieš fotoobjektyvą. Po kelių dešimtmečių tų pačių ideologų šalininkai sugriaus ir maldos namus.

Atgimęs paminklas

Tačiau kryžiui vėl buvo lemta prisikelti.

1988 m. pabaigoje Kauno kraštotyrininkas Leonas Juozonis svarstęs, kad pagal išlikusias nuotraukas būtų galima atkurti natūralaus dydžio kryžių. Vėliau minėtas architektas pagal Kauno muziejuje rastus dokumentus parengė brėžinius, pagal kuriuos ir buvo Akademijoje prakalbintas naujas ąžuolo kamienas. Tiesa, 1993 m. pradžioje L. Juozonis dar pasiūlė nugriautos Akademijos bažnyčios vietoje pastatyti ąžuolinį paminklą, kurio dominantė – ant postamento buvusios bažnyčios maketas; architektas sukūrė ir atsiuntė projektą.

Naujas kryžius atsirado gyventojų ir Žemdirbystės instituto darbuotojų dėka. Kryžių pagal brėžinius pagamino Akademijos fotografas ir medžio meistras Evaldas Pabrinkis. Kadangi senoji kryžiaus vieta apsodinta medžiais, pasirinkta  buvusio šventoriaus teritorija. Kryžius įtvirtintas ties buvusios bažnyčios laiptų pamatais, mąstant apie galimą Dievo namų atstatymą.

Nepriklausomybės kryžių 1994 m. birželio 14 d. pašventino brolis Pranciškus OFM (Cap.) – kunigas Virginijus Vaitkus. Gedulo ir Vilties dienos iškilmėse į susirinkusiuosius kreipėsi kryžiaus atstatymo iniciatorė ir organizatorė Apolonija Zimkuvienė, Akademijos gyventojai Augustinas Šeškauskas ir Vlada Pranaitienė, rajono vadovas Petras Baguška. Ąžuolo lapų vainiku buvo pagerbtas meistras Evaldas Pabrinkis. Po to minia prie paminklo tremtiniams agronomams klausėsi montažo, parengto pagal tremtinės Monikos Riaubienės laiškus.

Tautodailės patirtys

Pagrindinės Nepriklausomybės kryžiaus konstrukcijos dalys – stulpas su dviem koplytėlėmis. Nuo kryžiaus pašaknų iki žemutinės koplytėlės, o nuo jos iki antrosios koplytėlės keturiose stulpo sienelėse yra išpjovos. Apatinių išpjovų viršūs apvainikuoti Gedimino stulpų imitacijomis.

Apatinėje kryžiaus dalyje aplink stulpą įkomponuota atvira keturšonė koplytėlė. Stogelis kampuose paremtas kolonėlėmis, jomis padalintos atskiros erdvės. Jų nišose – po vieną statulėlę: Sopulingoji, Sėjėjas. Jas meistras Evaldas Pabrinkis išdrožė pasižvalgydamas į liaudies meno albumus. Nežinome, kokie senojo kryžiaus šventieji globoję sodybą; nuotraukose (yra išlikusi 1930 m. B. Buračo nuotr.) lyg ir įžvelgtume Dievo Motinos siluetą. Ant žemutinės koplytėlės stogelio patupdyti du paukšteliai – dangaus ir žemės ryšininkai, žvelgiantys į priešingas puses. Tarp paukštelių yra kryželis.

Lotyniškojo kryžiaus aukštumoje – pakylėtas skersinis. Kryžmos centro erdvę užpildo puošni tripusė atvira koplytėlė , kurioje regime Jėzaus Kristaus figūrą. Nukryžiuotojo Dievo Sūnaus statulėlę iš ąžuolo išdrožė tautodailininkas Vytautas Ulevičius, gyvenantis Krakėse. Priešingoje kryžmos pusėje irgi yra apibūdinto tipo kuklesnė koplytėlė, bet tuščia. Frontono koplytėlės stogelio šonuose – vienas į kitą atgręžti du besimeldžiantys suklupę angeliukai. Viršutinėse kryžmos pažastyse iššauna po tris saulės spindulius, apatinėse – po du. Skersinio galai ir stiebo viršus užbaigiami dvišlaičiais stogeliais.

Kryžiaus stiebo ir skersinio kampai gausiai dekoruoti pjaustiniais – gyvybe pulsuoja augaliniai motyvai. Koplytėlių apačios apjuostos stilizuotų medinių varpelių virtinėmis.

Atkurtas Nepriklausomybės kryžius vainikuoja ir pirmuosius Atgimimo žingsnius Akademijos sodyboje.

Rytas Tamašauskas, Kėdainių rajono savivaldybė