Nėriniai Simono Daukanto muziejuje
Kas pirmiausia šauna į galvą, kai išgirsti „nėriniuota“? Nežinau, kaip jums, bet man iškart norisi niūniuoti visiems gerai žinomą „Tele Bim Bam“ dainą „stebuklinga daili suknelė, nėriniuota nėriniuota ir marga…“.
Būtent tokios nėriniuotos suknelės, riešinės, liemenės, skėčiai ir net apnerti batai šiuo metu eksponuojami Simono Daukanto muziejuje, kurių autorė – 2013 m. respublikinės konkursinės liaudies meno parodos „AUKSO VAINIKAS“ II-osios vietos laimėtoja nėrėja Aida Bliudzukienė. Pristatydama savo nėrinius mūsų muziejuje, autorė mielai papasakojo, kaip vyksta jos nėrinių „kūrybinis procesas“ – visų pirma turi sugalvoti nėrimo raštą. Kartais, anot nėrėjos, idėjų gali pasisemti tiesiog gatvėje – pamatai įdomesniais rūbais vilkintį žmogų ir įsidėmi raštą. Vėliau belieka išsirinkti siūlus (nuo kurių storio labai daug kas priklauso) ir susirasti sau mielą siūlų spalvą. Beje, pati nėrėja prisipažino, kad nerti iš žalios spalvos siūlų jai tenka kone prisiversti. Mieliau renkasi šiltas ryškias spalvas – geltoną, raudoną, oranžinę… Taigi, kai jau turi nėrinio viziją – raštą, o rankose laikai akiai mielos spalvos siūlus, belieka pasinerti į nėrinių pasaulį, kuriame Aida jau nuo pat vaikystės. Tiesa, bandė ji ir megzti, bet mama, išvydusi jos numegztą megztinį, vis dėlto patarė nepaleisti vąšelio iš rankų, tad ji ir nepaleidžia – neria sukneles savo dukrai, dvigulių lovų lovatieses, liemenes, servetėles, rengia darbų parodas, o jos darbai jau yra iškeliavę į Vokietiją ir Portugaliją.
Nėrinių raštų kerais užburtos stebėjome ir negalėjome atsistebėti, kaip mikliai neria Aida – akimirksniu „pražysta“ maža nunerta gėlytė, kuri galbūt bus mažytė būsimos suknelės detalė. Būta ir klaidų, ir nulaužtų vąšelių, ir net kraujo praliejimo įsmigus darbo įrankiui į pirštą, tačiau visa tai, pasak Aidos, niekis, nes „nėrimas – gerasis narkotikas, be kurio nė dienos ir, kai pradedi nerti apima smalsumas, kas iš viso to išeis, nekantrauji kuo greičiau užbaigti ir pamatyti, kas gavosi“.
Simono Daukanto muziejuje Aidos Bliudzukienės nėrinių pristatymo dalyvės gėrėjosi raštais ir nėriniais, klausė, kaip reikėtų nunerti vienokį ar kitokį raštą, kiek laiko trunka darbas, kokie siūlai geriausi ir daugelį kitų dalykų, o į klausimus nėrėja mielai atsakinėjo. Visos dalyvės sutiko, kad daugelis iš pirmo žvilgsnio pamatę šiuos nėrinius pagalvotų, kad tokius darbus nunerti – vieni juokai, tačiau taip manantiems reikėtų atidžiai įsižiūrėti – galbūt įžvelgs, kiek iš tikro čia įdėta triūso ir nemigo naktų.
Kviečiame pas mus į muziejų, kur galėsite patys apžiūrėti Aidos Bliudzukienės nėrinius.
