Nestokojęs drąsos politinis kalinys

Sovietinis teismas du kartus Zigmui Kirdeikiui skyrė realią laisvės atėmimo bausmę, todėl ne iš pasakojimų jis žino, ko verti lagerio gultai. Pirmą kartą Zigmas ant jų pateko už tai, kad atsisakė tarnauti okupacinėje armijoje, antrą kartą – kagėbistams susekus, jog perduoda žinias užsieniui apie gyvenimo tikrovę rusų pavergtoje Lietuvoje.

Sudužo svajonė studijuoti

Į 91-uosius metus įžengęs Z. Kirdeikis ne vieną dešimtmetį pragyveno Plaučiškiuose (Pakruojo r.), tačiau jo gimtinė – Ramygalos krašte, Properšos kaime. Gimtoji sodyba stovėjo penki kilometrai nuo Ramygalos Panevėžio link ir dar beveik kilometras nuo plento. Tėvai buvo mažažemiai, sunkiai vertėsi. Tokią dalią patyrė ir Zigmas. Lankydamas Žudžių pradinę mokyklą, buvusią už gero kilometro nuo namų, žiemą mokėsi, vasarą ganė karves. Paskui tęsė mokslą Ramygalos gimnazijoje, iki jos buvo jau 6 kilometrai. Tą kelią įveikdavo eidamas pėsčiomis. Gavęs brandos atestatą, sumanė Vilniuje studijuoti geografiją, nors gimnazijoje geriau sekėsi astronomija. Įgijęs geografo profesiją tikėjosi po kitus kraštus pakeliauti, artimiau juos pažinti. Tačiau rusų kalbos egzaminą įvertino trejetu. Sužinojęs, jog negaus stipendijos (be jos neturėtų, iš ko pragyventi), išvyko mokytojauti į Salantų rajono Klausgalvių mokyklą. Čia gavo ir šaukimą į karinį komisariatą. Tačiau nesiruošė tarnauti sovietams. Šeimoje ir besimokant tėvai skiepijo meilę savo šaliai, ugdė ištikimybę gimtajam kraštui. Z. Kirdeikis turėjo ryšių su partizanais, todėl tarnauti sovietinėje armijoje jam prilygo Tėvynės išdavystei. Sulaikytas vis sugebėdavo išsisukti. Vis dėlto turėjo slapstytis. Kartą vos neįkliuvo. Sugebėjęs nuo stribų pasprukti, pasislėpė šiene. Durtuvais šie jį badė. Girdėjo vieną stribą sakant, kad pabėgėlis čia turėtų būti. Bet tąkart Zigmą lydėjo laimė.

Už atsisakymą tarnauti armijoje – dešimt nelaisvės metų

Gavęs laikinus dokumentus, Z. Kirdeikis nutarė stoti į Lančiūnavos tarybinio ūkio organizuojamus penkių mėnesių buhalterių kursus. Jau buvo vedęs Genovaitę, su kuria susipažino mokytojaudamas Žemaitijoje. Ji irgi buvo mokytoja. Kartą sutuoktiniams einant pamatė atvažiuojančią milicijos mašiną. Zigmas norėjo bėgti, bet tada įtars, kad kažkuo kaltas, ims persekioti. Tikėjosi, kad ir šį kartą šypsosis laimė. Bet automobilis stabtelėjo ir pasisveikinę vyrai liepė Zigmui lipti į vidų. Tada jau nebepaleido. Įkišo į Ramygalos daboklę, iš jos – į Panevėžio kalėjimą , o iš ten – į Vilniaus Lukiškių kalėjimą. Po ilgų tardymų 1952 m. rugpjūčio 15 d. Pabaltijo karinis tribunolas nuteisė Z. Kirdeikį 10 metų kalėti. Išvežė į Archangelską. Žiemą kasė kanalą, tačiau kur jis turėjo eiti ir ką sujungti, iki šiol neaišku. Baigęs darbą vos kojas pavilkdavo. Pavalgius vakarienę traukdavo atsigulus pailsėti. Būdavo, vos sumerkia akis, jau ir žadina. Verčia eiti iškrauti vagonų su plytomis ar cementu. Kartais atrodydavo, tegu sušaudo, nes visiškai nebėra jėgų. Bet keldavosi ir eidavo.

Tuo metu Z. Kirdeikio žmona Genovaitė mokytojavo Dotnuvos rajone ir laukėsi kūdikio. Gaudama vyro laiškus, nuo visų slėpė tiesą sakydama, kad jis tarnauja kariuomenėje.

1953 m. kovo 5 d. kaliniai per garsiakalbį išgirdo, kad mirė Stalinas. Tą dieną į darbą jų nebevarė. O balandį buvo paskelbta amnestija pabėgėliams iš armijos ir nuteistiems karo tribunolo. Z. Kirdeikiui ji atvėrė pragaro vartus į šiokią tokią laisvę. Lageryje jis neišbuvo nė metų. Namuose vyro laukė žmona su tais metais vasario 18 dieną gimusia dukra Nijole.

Vėl ketveri metai lagerio

1956-aisiais, klausydamasis „Amerikos balso“ apie kruvinus įvykius Vengrijoje, Z. Kirdeikis verkė – juk rusai taip ir Lietuvos vyrus šaudė bei žudė. Vakarais, įsijungęs radiją, susiieškodavo „Amerikos balso“ bangas. Tai daryti buvo pavojinga – galėjo likti apkaltintas, jog laukia Amerikos ateinant, ar kad nesąs sovietinės valdžios patriotas. Z. Kirdeikis siuntė laiškus į JAV, jais norėdamas perduoti informaciją apie Lietuvos partizanus, apie gyvenimą okupuotoje Lietuvoje. Juos adresuodavo už Atlanto gyvenančiam pusbroliui Gediminui. Tačiau laiškus tikrindavo KGB. Taip K. Kirdeikis pateko į kagėbistų nemalonę. Už vadinamą antisovietinę agitaciją jį nuteisė ketverius metus kalėti. Pateko į 19-ąjį lagerį Mordovijoje. Jau buvo šiek tiek švelnesnis jo rėžimas. Buvo ir lengvesnės darbo sąlygos. Dirbo plytinėje, kirto mišką. Grįžęs iš lagerio rado paaugusius vaikus. Suimtas dukrą Nijolę paliko ketverių, sūnų Kęstutį – dvejų metų. Skaudu darėsi pamąsčius, kiek žmonai Genovaitei teko patirti vargo juos auginant vienai. Bet matęs, kaip buvo tyčiojamasi iš ant miestelio aikštės grindinio numestų partizanų kūnų, Zigmas negalėjo nusilenkti priešui.

Buvusiam lagerio kaliniui darbo gauti tapo beveik neįmanoma, į tokį žiūrėjo kaip į baisiausią valdžios priešą. Z. Kirdeikis, nors turėjo buhalterio kursų baigimo pažymėjimą, buvo priverstas šerti karves. Padedant geriems žmonėms pagaliau buvo priimtas dirbti į Roščių (Kėdainių r.) pieno supirkimo punktą. Bet ir čia liko KGB taikiklyje: netoliese stovėjo aerodromas, tai ir bijojo, kad nepavogtų kokio lėktuvo. Žmona irgi nebuvo patenkinta mokytojavimu čia, žmonės aplinkui kalbėjo lenkiškai. Atsiradus galimybei, 1963 metais Kirdeikių šeima persikėlė į Plaučiškius (Pakruojo r.). Čia Zigmas gavo tokį pat darbą ir dirbo jį iki 1990 metų.

Kitokia veikla atgimstančioje Lietuvoje

Naują savo gyvenimo puslapį Z. Kirdeikis atvertė atgimstant Lietuvai. Plaučiškiuose kūrė Sąjūdį, šiaip buvo aktyvus tų džiugių įvykių dalyvis. Mitingo metu Šiauliuose pirmą kartą pamatė jaunimą su lietuviškomis vėliavomis. Per pirmąjį tremtinių susirinkimą Pakruojyje buvo sujaudintas iki širdies gelmių, kai visus pasodino prie bendro stalo. Visą gyvenimą žemintas, dabar sulaukė tokios pagarbos.

1990 metų vasario 16 dieną, dar nepaskelbus apie Lietuvos nepriklausomybę, Plaučiškių kultūros namuose surengė vėliavų šventinimą. Tačiau toks Z. Kirdeikio „išsišokimas“ kai kam nepatiko – jis buvo atleistas iš darbo. Nuosprendį, kad atleistas teisėtai, paskelbė ir teismas, nors iš jo tikėjosi išgirsti teisingą sprendimą.

Kraupių sausio 13-osios įvykių išvakarėse Z. Kirdeikis su keliais bendraminčiais išvyko į Vilnių. Padėtis prie parlamento atrodė įtempta, bet visi buvo gerai nusiteikę. Žmonių žudynės prie Televizijos bokšto tapo bene juodžiausiu įvykiu jo gyvenime.

Parlamento gynimui Z. Kirdeikis paaukojo 1000 litų – tuomet metinį savo uždarbį.

Idealistas ir Lietuvos patriotas

Z. Kirdeikis buvo ir yra tikras idealistas, tikintis Dievu ir gražia Lietuvos ateitimi. Pokariu jis palaikė ryšius su partizanais, su jais praleido ne vieną naktį. Pats turėjo įsitaisęs gerą vokišką šautuvą su 10 šovinių. Gyveno viltimi, kad Amerika užpuls Rusiją ir išlaisvins gimtąją šalį. Iš radijo imtuvo girdėdavo: „Jeigu ne šiandien, tai netrukus kils karas“. „Gerai būtų buvę, kad amerikonai nors kokį automatą mums būtų numetę“, – dabar sako Z. Kirdeikis.

Nors jam suteiktas Laisvės kovų dalyvio statusas, apdovanotas 2-ojo laipsnio Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos žymeniu „Už nuopelnus Lietuvai“, tačiau tai jo neguodžia. Norėdamas tai įrodyti, turėjo surinkti krūvą popierių su parašais – ir tai tęsėsi daugiau negu metus. O nesėdėję sovietiniuose kalėjimuose, anot jo, didžiuojasi ordinais ir medaliais. Švenčiant Sąjūdžio 30-metį, jau ginčytasi, kur jis – Vilniuje ar Kaune – prasidėjo pirmiausia. Dabar gausybę drąsuolių turime, bet, jei iškiltų pavojus Tėvynei, tokie pirmieji į krūmus sulįstų“, – tokią savo tiesą drąsiai kloja Z. Kirdeikis.

Išleido knygą

Prieš šešerius metus Z. Kirdeikis neteko žmonos. Su ja santuokoje išgyveno apie 60 metų. Iki 90-mečio jis atrodė žvalus vyras. Su gražia sukaktimi jį sveikino Pakruojo rajono savivaldybės, Rozalimo seniūnijos atstovai. O vasarą Z. Kirdeikio sveikata taip suprastėjo, kad slaugyti tėvą pasiėmė dukra Nijolė. Šiuo metu jis išvis nevaikšto, bet pralinksmėja, jeigu kas juo domisi. Šių eilučių autoriui Z. Kirdeikis užrašė autografą ant savo knygos „Mano ir Lietuvos kelias“. Redaguoti jos tekstus padėjo anūkė Justina, knygos spausdinimo reikalais rūpinosi žentas Antanas. Knygoje sudėta autoriaus gyvenimo istorija, jo pasakytos kalbos, publikuoti straipsniai, nemažai nuotraukų.

Prie namų Plaučiškiuose Z. Kirdeikis užveisė didelį sodą. Nemažai darbo įdėjo politkalinys, kad gerai jis atrodytų. Z. Kirdeikio tėvai buvo ilgaamžiai: tėvas išgyveno 93, motina – 95 metus.