Netikėti radiniai ant Vilniaus Šv. arkangelo Rapolo bažnyčios stogo
Pastaruosius penkerius metus Vilniaus Šv. arkangelo Rapolo bažnyčia vis sulaukia restauratorių dėmesio. Prieš kelerius metus sutvarkytas pagrindinis fasadas ir bokštai, šiomis dienomis Kultūros infrastruktūros centro (KIC) užsakymu baigtas remontuoti stogas, savo eilės laukia signatarinis bokštelis ir kryžius.
Prieš šimtą ir daugiau metų darytose Vilniaus nuotraukose akį patraukia bendrame žemaūgių pastatų fone aukštyn besistiebianti Vilniaus Šv. arkangelo Rapolo bažnyčia. Nors šiandien už jos kyla ir aukštesni statiniai, bažnyčia vis dar tebetraukia akį. Ypač po to, kai buvo restauruoti bokštai ir pagrindinis fasadas. Darbai baigti 2019-ųjų pabaigoje, o nuo šių metų liepos 29 d. prie jos vėl dirba restauratoriai. Šį kartą Kultūros infrastruktūros centro užsakymu bažnyčios stogą tvarko UAB „Vilniaus restauratoriai“. Pastariesiems pastatas gerai pažįstamas, nes jie su kolegomis – UAB „Restauracijos ir statybos trestas“ – remontavo ir jo fasadą.
„Prieš tai stogas buvo uždengtas neautentiškomis „Marselio“ čerpėmis, tad jas pakeitėme autentiškomis S formos olandiško tipo čerpėmis. Stogas daugelyje vietų buvo kiauras, čerpės išretėjusios, stogo konstrukcijos pažeistos drėgmės ir puvinio. Jį remontuojant teko keisti dalį konstrukcijų, plombuoti pažeistas vietas“, – pasakojo apie atliktus restauravimo, konservavimo darbus KIC techninės priežiūros projekto vadovas Miron Čebatul.
Pasak pašnekovo, tvarkant stogą restauratorių laukė netikėtas radinys – skardos lakštas, kuris, galima manyti, buvo naudotas ankstyvo laikotarpio skardinimo darbams, su pažymėtu gamybos štampu, priklausančiu gamintojui Piotrui Šuvãlovui. Šis Rusijos valstybės ir karo veikėjas, nuo 1757 metų ėjęs Ginklų kanceliarijos viršininko pareigas, pastatydino artilerijos gamyklą ir įsteigė pramonės bei kasybos įmonių. Jose ir buvo pagamintas lakštas, nugulęs ant Šv. arkangelo Rapolo bažnyčios stogo.
Tvarkant stogą įrengta vandens nutekėjimo sistema, sniego skirstytuvai. Šie darbai jau baigti. Dabar restauratorių laukia dar vienas etapas – pagal ikonografinę medžiagą atkurti signatūros bokštelį, nes atlikus tyrimus nustatyta, jog iki XX a. pradžios bokštelio architektūrinė išraiška buvo kitokia nei dabartinio. Kadangi šiandieninio bokštelio būklė bloga, nuspręsta atkurti jį tokį, koks buvo iki XIX–XX a. sandūroje atliktos rekonstrukcijos, ir taip sugrąžinti buvusį bažnyčios siluetą. Bokštelis dabar jau nukeltas ir išvežtas į gamybos dirbtuves. Restauruotas jis bus vėl užkeltas ant bažnyčios stogo. Nuo bokštelio nuimtas kryžius tvarkomas kalvių dirbtuvėse.
Šv. arkangelo Rapolo bažnyčios stogo tvarkymo darbai finansuojami pagal Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto sutarties dėl bendradarbiavimo švietimo ir kultūros srityje (paveldotvarka) įgyvendinimo 2020 metų programą, jų vertė – 247 210 eurų. 1,56 proc. prie jų prisideda parapija.
Šv. arkangelo Rapolo bažnyčios istorija
Vilniaus Šv. arkangelo Rapolo bažnyčios ir jėzuitų vienuolyno statinių ansamblį aukštame dešiniajame Neries krante ties Žaliuoju (Mūriniu) tiltu pradėjo statyti jėzuitai, kuriems 1697 metais Vilniaus vaivada Kazimieras Sapiega dovanojo Šnipiškes. Šv. Rapolo bažnyčia ir trečiosios probacijos jėzuitų namai įsikūrė dviejų kelių sankryžoje, ties nedidele kalva, ant kurios apie 1720-uosius buvo pastatytas koplytstulpis su kryžių nešančio Kristaus figūra.
Bažnyčia statyta 1702–1730 metais už fundatoriaus – Vilniaus žemės teismo raštininko Mykolo Koščico – lėšas. Statybas rėmė Vilniaus vaivada Kazimieras Jonas Sapiega, lauko etmonas Mykolas Kazimieras Radvila. Statybai vadovavo meistrai jėzuitai Hiacintas Ptakas ir Jurgis Šikas. Bažnyčia konsekruota 1730 metų rugsėjo 28 d., tačiau statybos darbai tęsėsi ir toliau. 1752 metais pagal architektų J. Dyderšteino ir J. Nezemkausko projektą buvo pastatyti trečias ir ketvirtas bokšto tarpsniai, įrengtas didysis altorius, XVIII a. antrojoje pusėje iškilo antras bokštas. Panaikinus jėzuitų ordiną, 1773 metais bažnyčia ir vienuolynas atiduoti pijorams, o 1791 metais ji tapo parapine.
Daug permainų bažnyčiai teko patirti XIX a. 1812-aisiais prancūzai, o 1832-aisiais carinė valdžia buvo ją pavertę kariniu sandėliu, taip pat ji kelis kartus remontuota. 1903 metais birželio 25 d., į dešinįjį bokštą trenkus žaibui, suskilo vidurinio tarpsnio viršutinė kolonos dalis, nukentėjo bokšto sienos mūras. Tačiau maldos namai atlaikė visus šiuos išbandymus. 1975 metais pagal Paminklų konservavimo instituto techninį darbo projektą buvo atlikti bažnyčios restauravimo darbai, vadovas G. Laucius.
Bažnyčia yra pereinamojo laikotarpio iš brandžiojo į vėlyvąjį baroką stiliaus, trinavė, kompaktiško stačiakampio plano, dvibokštė, bazilikinė. Apatiniuose pagrindinio fasado tarpsniuose dominuoja šiam laikotarpiui būdinga plokščia siena su griežtomis orderio padalomis. Šią fasado dalį paįvairina laiptai su plastiška mūrine tvorele, barokinis įėjimo portalas, ovalus langas. Antrame rytinio fasado tarpsnyje nišose simetriškai įkomponuotos fasadų skulptūros: „Šv. Juozapas Kalasantas“ ir „Šv. arkangelas Rapolas“. Puošnūs bokštai su kampuose stovinčiomis kolonomis ir voliutomis suteikia bažnyčios siluetui grakštumo.
