Nevaikiška vaikų liga arba ūminio otito diagnozavimas
Jeigu turite vaikų, greičiausiai diagnozė – ausų uždegimas arba otitas – jums nėra nauja sąvoka. Sergamumas ūminiu otitu vaikų iki 5 metų amžiaus grupėje siekia kone 90 proc. Ne visuomet liga priklauso nuo sezoniškumo – uždegimas pasireiškia tiek pavasarį, rudenį, tiek esant vėsesnei, lietingai vasarai ar vaikams maudantis ne itin švariuose vandens telkiniuose. „Laiku negydant otito, galimos rimtos komplikacijos: nuo laikino ar negrįžtamo klausos netekimo iki smegenų uždegimo ar kraujo užkrėtimo, tad į ligą negalima žiūrėti pro pirštus“, – teigia daugiau nei 10 metų patirtį šioje srityje turintis „Estetinės chirurgijos centro“ gydytojas otorinolaringologas Giedrius Gylys.
Kodėl sergama ir kada vertėtų sunerimti?
Ūminis otitas – tai infekcinis ausies uždegimas, dažniausiai pasireiškiantis vaikams iki 2 metų amžiaus, o remiantis statistika, trečdalis jų dar iki trečiojo gimtadienio šia liga jau yra persirgę daugiau nei 3 kartus. „Tokio amžiaus vaikų ausies trimitas trumpesnis, platesnis, dar ne iki galo susiformavęs, o tai sudaro puikias sąlygas bakterijoms per nosiaryklę patekti į vidurinę ausį, išvešėti ir taip sukelti uždegimą“, – ligos priežastingumą aiškina G. Gylys.
Sergamumas ūmiomis ausų ligomis, tokiomis kaip vidurinės ausies otitas, susijęs su silpnu santykiniu vaiko imunitetu, įgyjamu iki mokyklinio amžiaus, todėl otitas su amžiumi pasireiškia vis rečiau. Įtakos turi ir peraugę adenoidai, alergijos ar nuolatinis buvimas pasyvaus rūkymo aplinkoje, tačiau dažniausiai scenarijus esti labai paprastas. „Praėjus savaitei ar porai po slogos, gripo, sinusito, tonzilito vaikui pradeda skaudėti ausį, o plyšus būgneliui pasirodo pūliai, iššaukiantys neprigirdėjimą“ , – patirtimi dalijasi otorinolaringologas.
Jeigu prasirgus minėtomis kvėpavimo ligomis naujagimis tapo perdėtai irzlus, prasčiau miega, pasireiškia sumažėjęs apetitas ir pastebimas dažnesnis nei įprastai ausų čiupinėjimas – galima įtarti ūminį otitą. Vyresnio amžiaus vaikai įvardija jaučiantys skausmą ausyse, dažnai pasireiškia vadinamasis „kaksėjimas“ – nuolatinis prašymas pakartoti jam sakomus dalykus. Vidurinėje ausyje susikaupę pūlingos išskyros slopina garsus, neleidžia būgneliui normaliai vibruoti, pakyla temperatūra. Panašiai viskas klostosi ir po gausių maudynių ausyje likus drėgmės pertekliui ar svetimkūniams, taip pat netinkamai valant ausis – tuomet diagnozuojamas išorinis otitas.
Svarbu diagnozuoti kuo anksčiau
Nors įprastai ūminis otitas 2-3 dienų laikotarpyje turėtų praeiti savaime, reikalingas aktyvus stebėjimas, nes sudėtingesniais atvejais pavojingų komplikacijų ar klausos sutrikimų išvengiama diagnozavus jį pradinėje stadijoje. Pasak G. Gylio, pirminė diagnozė nustatoma įvertinus klinikinius uždegimo simptomus, tačiau jai patvirtinti ir paskirti tinkamiausią gydymo metodą, būtina išsamesnė specialisto apžiūra. Nors įprastiniai ausies apžiūros metodai (otoskopu padidinant vaizdą) laikomi patikimais, tačiau naujesnės technologijos – otomikroskopo pagalba matomas 3D vaizdas garantuoja diagnozės tikslumą ir sumažina galimų komplikacijų tikimybę. Esama gydytojų, rekomenduojančių antibiotikus skirti nedelsiant, tačiau tai ne visuomet yra būtina ar netgi galima.
„Otomikroskopijos metu įvertinama vidinė ausies kanalo būklė ir, jeigu reikia, atsiurbiamas susikaupęs sekretas. Esant poreikiui tam įpjaunamas būgnelis arba įstatomas specialus vamzdelis, atliekamas papildomų ausies landos darinių šalinimas, paimamas tepinėlis“, – apie ausų ligų tyrimo eigą pasakoja LOR specialistas. Ūminio otito atveju tepinėlio paėmimas tyrimams svarbus pirmiausia siekiant išsiaiškinti ligos sukėlėją ir tik tuomet įvertinti antibiotikų skyrimo tikslingumą bei, jeigu įmanoma, išvengti jų vartojimo.
Gydytojas ramina, kad tiek apžiūra, tiek skysčio atsiurbimo procedūra yra atliekamos greitai bei neskausmingai, todėl vizito neturėtų bijoti net patys mažiausi pacientai. Otomikroskopo dėka aptinkami ir kiti, plika akimi nepastebimi pakitimai (klausos kauliukų, būgnelio sinuso būklė ar kt.).Tai padeda anksti diagnozuoti klausos sutrikimus, stabdančius vaiko psichomotorinę raidą, trukdančius pilnavertiškai lankyti mokyklą.
