Nijolės vasaros visu grožiu išsiskleidė jos jubiliejui
Rugsėjo 9 dieną Ignalinos krašto muziejuje ignalinietė dailininkė Nijolė Trinkūnienė pristatė jubiliejinę tapybos darbų parodą. Tiek daug šviesos, žydėjimo, nuoširdžių šypsenų buvo padovanota, išdalinta, tiek daug gerumo sklandė tarp nuostabių paveikslų ir didelės minios žmonių. Moteris spalvingai paminėjo ir savo asmeninį jubiliejų, prisiminė prabėgusių metų žydinčias ir kūryba alsuojančias vasaras. „Esi dangaus dovana šiam kraštui ir žmonėms…“,– tai tik viena mintis iš gausybės sveikinimų. Muzikinius sveikinimus autorei ir renginio dalyviams dovanojo gimnazistai Audrius ir Beatričė.
Atvira gyvenimo džiaugsmui
Ignalinos krašto dailininkė, mokytoja Nijolė Trinkūnienė nuolat apsupta žmonių. Vis bėganti, skubanti, vis pritrūkstanti laiko, tačiau visada linksma, šneki, kiekvienam randanti ką malonaus pasakyti. Liūdesys jai, rodos, nė netinka. Nekart pagalvoji, kiek reikia išdalinti gerumo, kad būtum taip mėgstama? Gal ir ne visų, gal ir yra paburbančių, pavydinčių – to talento, to švytėjimo ir šypsenos. O ji lyg gėlė išsiskleidžia kiekvienam ir kiekvienąkart – tarsi nė nebūtų sunkumų, tarsi ir dienos visos kaip viena malonios nušvistų. Ir tapyti Nijolė labiausiai mėgsta gėles. Tie žydintys paveikslai tiesiog apgaubia širdį grožiu: įvairiausios gėlės pievose, laukuose, puokštėse, kompozicijose. „Vis dar sergu aguonomis, lelijomis…“,– dažnai sako Nijolė. Ir ne tik paveikslai šios moters kūrybos pasaulyje – prieš kiekvienas Velykas ima ir atrieda šimtai jos ir mokinių kurtų margučių, o kur dar vilnos vėlimas, atvirukų darymas, retkarčiais ir molio lipdymas… Daugybė žmonių žavisi talentingos moters kūryba, jos vidinio pasaulio šviesa, šiluma ir begaline meile spinduliuojančiais darbais. Savo rūpesčių ir širdies nerimo ji niekam neužkrauna, tik artimiausieji žino, kokiais išbandymais Dievas ją stiprino.
Paroda – didelės širdies didelė šventė
Šis rugsėjis Nijolei atnešė gražų asmeninį jubiliejų, o pati dailininkė ta proga surengė dešimtąją personalinę tapybos darbų parodą „Mano vasaros“, kuri sulaukė ypatingo dėmesio. Didžiulis būrys kūrybingą ir šviesią asmenybę mylinčių, gerbiančių, ja ir Dievo duotu talentu besižavinčių žmonių susirinko pasidžiaugti paveikslais, pasakyti nuoširdžius sveikinimus, padėkoti. Autorė savo kalbą pradėjo perfrazuotais dainos žodžiais „Aš rudeninis, paukštis rudeninis, ruduo į žemę atnešė mane ankstyvą rudenį…“. Dailininkė pasakojo, kad gyvenimą skaičiuoja vasaromis, nes ir kuria ji daugiausia vasaromis, kai daug saulės, šviesos, kai toks mirgantis ir vaiskus oras, kai gali tapyti gamtoje ir tarsi su ja susilieti. Tuomet ji atostogauja, turi daugiau laiko, gali išvažiuoti į plenerus, susitikti su kitais menininkais. Iš vasaros darbų susidėlioja jos parodos. „Dailininkui paroda – tai šventė, kūrybos įvertinimas. Man gera dalintis su jumis šiuo džiaugsmu…“,– kalbėjo Nijolė.
Parodoje eksponuojami 35 darbai, dauguma jų nutapyti šiais metais. Patys naujausi paveikslai parsivežti iš pajūrio. Tai rugpjūčio mėnesį vykusio plenero „Šventosios žemės atminties ženklai“ vaisiai. Ramus tapymas kopose, girdint jūros ošimą, matant jos beribius tolius, senus sugriuvusio Šventosios tilto akmenis, meniškai palinkusias pušeles, nuostabias smėlio ir augalų kompozicijas – kas gali būti maloniau menininkui…Kituose paveiksluose atpažįstamos mielos Nijolei Ignalinos krašto vietos: Ilgio, Gavio, Dringio ežerai, Ladakalnio panoramos, Jonalaukis, Naujojo Daugėliškio vaizdai. Dar kiti paveikslai – tai mylimos moters gėlės: ryškiaspalvės aguonos, karališki lelijų žiedai, grožiu varvančios alyvų kekės, geltonumu plyštanti pienių pieva, jaukūs ir labai tapybiški natiurmortai. Nijolė sakė, kad paskutiniu metu ją sužavėjo mėlyna spalva, kuri išsiliejo alyvomis, lubinais. Na o sesers šią vasarą dovanota didžiulė septynžiedė pačios išaugintos lelijos šaka davė pradžią net penkiems paveikslams. Lelijos žiedas – toks tobulai gražus, tokių išraiškingų formų, kad negali netapyti. „Tapant ilsisi mano siela“,– sako dailininkė ir skuba visiems padėkoti. Tai jos artimiausi žmonės, visada pasirengę padėti ir palaikantys draugai, mieli bendradarbiai. Visiems moteris negailėjo gražių žodžių, bet daugiausia jų sulaukė pati.
Sveikinimai ir linkėjimai pylėsi lyg iš gausybės rago, o gėlės vis netilpo rankose, jų buvo ištisa jūra. To Ignalinos krašto muziejaus parodų salė dar nebuvo mačiusi. Už nuostabią parodą, sukviečiančią būrius gerbėjų Nijolei dėkojo muziejaus direktorė Renata Veličkienė. Autorę sveikino ir jos talentu bei darbštumu žavėjosi rajono savivaldybės mero pavaduotojas Gintautas Kindurys, Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėja Rimanta Vilčinskienė, visų bendradarbių vardu – Ignalinos kultūros ir sporto centro direktorius Darginas Mikėnas. Į eilę rikiavosi savo mokytoją pagerbti atėję mokiniai, jų tėveliai, kolegos. Ypač nustebino ir pradžiugino į šventę atvykę seniai nematytos bendraklasės, jaunystės bičiuliai, ir, žinoma, giminaičiai. Mamos švente ypač džiaugėsi ir ja pačia didžiavosi sūnus Tomas, prie skruosto prigludo sesuo Laimutė, renginį stebėjo ir tyliai grožėjosi teta Jadvyga, kartu šventę išgyveno pusseserė Asta, artimiausios draugės. Pati autorė, nors ir labai nenorėjo pravirkti, bet nesusivaldė galiausiai pamačiusi mokytoją Bronelę su baltomis lelijomis rankose. Sunkią negalią turinti moteris visgi atėjo pasveikinti mylimos savo Nijolytės. Gražios ir labai jaudinančios akimirkos… Nuostabus, per tiek metų sukauptas meilės ir gerumo lobis.
„Myliu savo kraštą…“
Nijolė gimė ir užaugo Ignalinos rajone, Triburčių kaime. Mažą mergaitę viliojo laukų ir pievų platybės, traukė spalvų, garsų ir formų paslaptingas pasaulis… Kiek ji pati save atsimena, vis piešdavo ir piešdavo, bulvių vagoje lipdydavo namelius, tiltus… Jau tada širdelėje gyveno kūrėja. Šiandien Nijolė dėkinga likimui, kad jis ją, nors ir ne iškart, bet visgi atvedė ten, kur visada veržėsi – prie dailės. Juk gyvenimas buvo nelengvas. Būdama vos 8-erių neteko tėvelio. Jauniausia sesutė buvo dar visai mažytė, mama nesveikavo, taigi Nijolei su broliu tekdavo nudirbti visus ūkio darbus. Broliui išėjus į kariuomenę, dar būdama mokinukė išmoko arti, dalgiu pjauti, malkas skaldyti, kiaules prižiūrėti. O kur dar daržų ravėjimai, šieno krovimai, vežimai… Stiprėjo ne tik merginos raumenys, bet ir valia. Tai pravertė sporte. Ji ir bėgo, ir slidinėjo, dalyvavo daugybėje varžybų, buvo nuolat giriama ir laimėjimų turėjo. Buvo netgi Lietuvos slidinėjimo rinktinės narė, atstovavo rajoną, Lietuvą. Yra nekartą tapusi Lietuvos čempione ir prizininke. Jai svarbiausias laimėjimas – pirmoji vieta 50 km. Ignalinos slidinėjimo maratone 1985 metais.
Baigusi studijas Nijolė dirbo Ignalinos vaikų turistinės bazės vadove, orientavimosi trenere. O širdyje vis plazdėdavo dailės dvasia, vis prašėsi išleidžiama. Matyt, taip jau Dievulio buvo lemta, kad sprendimas priimti pasiūlymą persikvalifikuoti ir tapti dailės mokytoja tarsi atvėrė akis. Jos atsivėrė tokiems išsiilgtiems dalykams, todėl ir mokytis buvo vienas malonumas.
Nijolė niekada nenorėjo palikti gimtojo krašto. Myli ji Ignalinos ežerus ir pušynus, myli Ažušilės kalvas ir klonius. Daugelį miškų išvaikščiojusi kaip orientacininkė, dabar kartais sportuodama su šiaurietiško vaikščiojimo lazdomis aplekia, ypač pavasariais, kai viskas žydi, čiulba ir kvepia. „Myliu Ignalinos kraštą. Man jis be galo gražus. O kai Joninių laike pražįsta pievos, tai išvis kažkoks stebuklas – lyg šventa dvasia virš jų pleventų. Labai patinka grybauti. Jau pats pabuvimas miške man šventė. Atsigauna dvasia, pasikraunu gerosios energijos…“,- pasakoja Nijolė. Dailininkė nori savo kraštą, jo gražiausias vietas ir tą meilės jausmą įamžinti, tarsi pakylėti nuo kasdienybės, išsaugoti paveiksluose.
Dievo dovana reikia dalintis
Jau 20 metų Nijolė Trinkūnienė vadovauja Kultūros ir sporto centro dailės studijai. Savo žinias perduoda vaikams, o jie mokytoją džiugina savo laimėjimais įvairiuose konkursuose ir parodose. O kiek mokymų ir seminarų, kuriuos ji organizuoja rajono mokytojams, senjorams ir kaimų bendruomenėms. Gyvenimas Nijolei vis pametėja gražių darbų pasiūlymų. Su mokiniais yra ne kartą ištapiusi miesto paplūdimio persirengimo kabinas prie Gavio ir Palaukinio ežerų, papuošusi rentgeno patalpą Ignalinos ligoninėje, kad vaikučiams būtų ne taip baisu, kad juos pasitiktų ne pilkos sienos, o žydinti pieva su drugeliais ir vabalėliais. Pavasarį baigtas didelis projektas – net 27 Nijolės ir jos mokinių paveikslai padovanoti Mielagėnų parapiniams senelių globos namams. Dailininkės paveikslais yra išpuoštos daugelio įstaigų erdvės, tačiau praskaidrinti senelių kasdienybę moteriai buvo itin džiugu, o ir vaikai, kaip sakė mokytoja, buvo labai užsidegę šia idėja, skubėjo tapyti, džiaugėsi vieni kitų idėjomis.
„Jaučiu, kad tą dievo dovaną, kurią gavau, turiu naudoti, kiek galima dauginti, dalinti, kurti gerumą, džiaugsmą žmonėms.“,– sako dailininkė. Dar vienas iš tokių gražių gerumo darbų – Ignalinos krašto muziejuje pavasarį surengta buvusios mokytojos, Bronės Kasperavičienės kūrybos paroda. 80-metė ignalinietė, Nijolės meiliai Bronele vadinama, savo ligą pamiršta iš šiaudelių ir įvairių žolynėlių kurdama nuostabius paveikslėlius. Dailininkė ją nuolat skatino, negailėjo patarimų ir vis žadėjo surengti parodą. Pagaliau, savo nesibaigiančius darbus nustūmusi į šalį, prisiruošė. Darbo išties buvo – kai kuriuos paveikslėlius reikėjo gražiai įrėminti, pasportuoti, padaryti kvietimus, skelbimus, pagaliau paveikslus sukabinti. „Visą žiemą gyvenau mintimis apie parodą, pati nebūčiau įstengusi tų minčių įgyvendinti. Už viską, ką iš Nijolės išmokau, patyriau ir gavau, esu nuoširdžiai dėkinga…“,- parodos atidaryme sakė Bronelė.
Ištikima savo širdžiai
Dailininkė sako gyvenanti klausydama savo širdies balso ir stengiasi niekam nelinkėti pikto. Ji save apibūdina kaip nemokančią prisitaikyti, nutylėti, neturinčią kartais reikalingo lankstumo ir siekiančią apginti savo tiesą. Galbūt tai ir nepadeda, tačiau nieko negali padaryti, kai širdis neleidžia: „Einu ten, kur veda širdis, ir tikiu, kad viską šiame gyvenime galima pasiekti gerumu ir nuoširdžiu darbu“. Išminties moteris semiasi skaitydama. Knygos visada buvo jos didieji mokytojai, auginę asmenybę, brandinę charakterį, rodę kilnaus gyvenimo pavyzdžius. Na o Dievo žodžio knyga – pati tobuliausia, neišsemiama, nuolat naujai atsiverianti, raminanti ir guodžianti širdį, kviečianti ją, dažnai per daug šurmulingame ritme įsibėgėjusią, stabtelėti tyloje ir surinkti išsibarščiusias mintis.
Tokia ta didelė kurianti širdis, Dievo ranka palytėta, besiilginti grožio ir gėrio. Ir kitiems gera šalia jos būti, džiaugtis šviesa, kuri niekada nesibaigia…
