Nuodai, kurie atims sveikatą ir gyvenimo džiaugsmą: sunkieji metalai panaudotoje alyvoje

Nuovargio priepuoliai, galvos ar širdies skausmai, silpnumas, drebulys, karščiavimai be aiškios priežasties, staiga slinkti pradėję plaukai, gausus prakaitavimas. Visus šiuos negalavimus gali sukelti į mūsų organizmą per orą, vandenį ar maistą patekę sunkieji metalai. Lietuvoje žinoma toksikologė habil. dr. Marija Ramanauskaitė atkreipia dėmesį, kad šios rūšies apsinuodijimai nėra tokie reti, kaip daugeliui atrodo, o pavojingųjų atliekų ekspertai ragina gyventojus būti atsakingesniems su atliekomis, kurios gali smarkiai apkartinti gyvenimą.

Atsargiai: švinas

Habil. dr. M. Ramanauskaitė jau tris dešimtmečius tiria sunkiųjų metalų poveikį žmogaus organizmui bei apsinuodijimo atvejus. Jos teigimu, sunkieji metalai į mūsų organizmą gali patekti kuo įvairiausiais būdais. Jie apnuodija organizmą ir, priklausomai nuo to, koks tai metalas, pažeidžia įvairias organizmo sistemas.

„Įvairūs metalai sudaro net 8 proc. Žemės plutos. Dalis iš jų yra toksiški, kaip pavyzdžiui gyvsidabris, švinas, aliuminis ir kiti. Kita dalis metalų yra būtini žmogaus organizmui, kaip pavyzdžiui, geležis, kurios reikia svarbiam kraujo baltymui hemoglobinui susidaryti, ar selenas, magnis. O kada toksiški metalai patenka į organizmą, jie blokuoja ir išstumia iš organizmo jam reikalingus netoksiškus metalus, organizmo gyvybinei veiklai svarbius cheminius junginius. Gydant tokius asmenis, reikia skirti ne tik iš organizmo toksiškus metalus išvedančius vaistus, bet ir trūkstamų metalų papildus“, – sako gydytoja.

Iš pavojingiausių ir dažniausiai apsinuodijimus sukeliančių metalų ji išskiria šviną. Švinas lengvai virsta dulkėmis, garais, jis tirpsta vandenyje – turi savybę tapti įvairių terpių dalimi. Šis metalas visame pasaulyje, o taip pat ir Lietuvoje, itin plačiai naudojamas iki šiol. Kažkada labai plačiai naudotas ir toksiškas gyvsidabris dabar naudojamas gerokai rečiau.

Liga neaiški – ieškokite metalų

Kalbėdama apie sunkiųjų metalų poveikį gydytoja atkreipia dėmesį: jeigu žmogus skundžiasi daugeliu negalavimų, o gydytojai ligos neranda, tada reikėtų pagalvoti, ar tai  nėra apsinuodijimo metalais simptomai. Jos praktika, deja, rodo, kad gydytojai dažniausiai apie metalus nepagalvoja.

„Pavyzdžiui, sukarščiavo 13 metų berniukas, temperatūra pakilo iki 39–40 laipsnių Celsijaus. Paguldo į ligoninę, kraujo tyrimai – geri, jokių nukrypimų nerodo. Po poros dienų berniukas išrašomas. Bet praeina savaitė – ir vėl tas pats. Dabar jau atliekami nuodugnesni tyrimai – tiriamas pasėlis ir kita, tačiau ir vėl nieko neranda. Kai berniukas sukarščiuoja trečią kartą, sušaukiamas visų specialybių gydytojų konsiliumas, tačiau diagnozė ir vėl nenustatoma. Dabar jau pediatras atsiunčia pacientą pas mane. Aš atkreipiu dėmesį, kad jis ne tik karščiuoja, bet jam dreba rankos, pirštu nepataiko į nosį – matau, kad pakenkta nervų sistemai. Atlikus kraujo tyrimą ir nustačius metalų kiekį, randu daug švino. Paskyrus gydymą, nukrito temperatūra, o per mėnesį neliko jokių apsinuodijimo simptomų“, – pasakoja habil. dr. M. Ramanauskaitė.

Kaip vėliau paaiškėjo, vaikinukas kartu su draugais sąvartynuose rinkdavo senus akumuliatorius, kuriuos atnaujindavo. O juk akumuliatorius – tikras įvairių toksiškų metalų židinys.

Habil. dr. M. Ramanauskaitė taip pat prisimena ir sportininką, kuriam po kelio traumos buvo įstatytas sąnario implantas. Vaikinas nei iš šio, nei iš to ėmė karščiuoti, ir chirurgai svarstė, ar jo organizmas neatmeta implanto. Tačiau ištyrus metalų kiekį vaikino kraujyje, rasta labai daug švino. Po gydymo kurso vaikinas pasveiko, idėja apie neigiamą implanto poveikį buvo atmesta. „Sportininkai visur bėgioja, prisikvėpuoja užteršto oro – tai galėjo būti jo apsinuodijimo švinu priežastis“, – spėja gydytoja.

Kaip vieną iš taršos sunkiaisiais metalais šaltinių toksikologė įvardija ir katilines, kuriose, nesilaikant aplinkosaugos reikalavimų, deginamos toksiškos medžiagos.

Pavojingų atliekų surinkimo ir tvarkymo bendrovės „Toksika“ duomenimis, tokia nelegaliai deginama medžiaga gali būti ir sunkiaisiais metalais užteršta panaudota alyva.

Pro kaminus – dūmai su sunkiaisiais metalais

„Mūsų žiniomis, Lietuvoje kasmet panaudojama apie 25 tūkst. tonų įvairios techninės alyvos, tačiau didžioji dalis – apie 21 tūkst. tonų, galima sakyti, paslaptingai dingsta, nes surenkama ir pagal visus pavojingųjų atliekų reikalavimus sutvarkoma vos 4 tūkst. tonų kasmet. Kaip galima spėti, dalis tos neva pradingusios alyvos yra nesaugiai bei pažeidžiant aplinkosaugos normas sudeginama šildant patalpas, dalis tiesiog išpilama, užteršiant dirvožemį, gruntinius vandenis. Deginant tokią užterštą alyvą, toksiškos medžiagos patenka į orą, nusėda ant žemės, dalį jų – per augalus, gruntinius vandenis – gali suvartoti gyvūnai, o galiausiai jos pakliūva į žmogaus organizmą“, – aiškina „Toksika“ generalinis direktorius Arūnas Dirvinskas.

Jis primena, kad jau ne vienerius metus „Toksika“ panaudotą techninę alyvą priima nemokamai, ją pristatyti galima į įmonės padalinius Vilniuje, Klaipėdoje, Šiauliuose ar Alytuje, o kai kuriais atvejais šią toksišką atlieką gali surinkti ir į vietą atvykę „Toksika“ darbuotojai.

„Vairuotojai keičia automobilių tepalą, kurį pagal reikalavimus privalo priimti autoservisai. Kviečiame visus autoservisų darbuotojus būti atsakingais ir pasistengti, kad visa panaudota alyva patektų į sertifikuotą įrangą turinčių pavojingųjų atliekų tvarkytojų rankas. Viena – tokią alyvą deginti specialių filtrų neturinčiose krosnyse, kas kita – sutvarkyti ją saugiai ir pagal visus aplinkosaugos reikalavimus“, – atkreipia dėmesį A. Dirvinskas.

Apsinuodijo net 16,1 proc. pacientų

Habil. dr. M. Ramanauskaitė taip pat ragina žmones būti atsakingesniems, dažniau susimąstyti apie tai, ką jie išmeta į aplinką, įskaitant ir tai, kas išrūksta per namų kaminus, nesaugiai deginant toksiškas medžiagas. Anot gydytojos, daugeliui žmonių nerūpi puoselėti švarią aplinką tik todėl, kad jie patys gerai jaučiasi. Tačiau aplinkotarša, anot jos, neretai ima rūpėti tiems, kuriuos ji paliečia asmeniškai.

„Žmonės manęs klausia: kodėl turiu tris vaikus, o metalais apsinuodijo tik vienas? Tokiems primenu maro laikus: ir tada sirgdavo ir mirdavo ne kiekvienas. Taip yra todėl, kad kiekvieno mūsų organizmas pasižymi įvairiomis savybėmis, nevienodu atsparumu aplinkos poveikiui. Tai, kas neliečia vieno, kitam gali būti labai pavojinga“, – aiškina gydytoja.

Bandydama nustatyti, kokiais metalais gali būti apsinuodiję pacientai, dr. M. Ramanauskaitė tyrė 10 skirtingų metalų kiekius. Šis tyrimas vyko 2005–20015 metais Vilniuje, Tarandės šeimos klinikoje. Lėtinis apsinuodijimas sunkiaisiais metalais tyrimo laikotarpiu nustatytas 368 asmenims, arba net 16,1 procentų visų pacientų, kurie kreipėsi į medikus.