Nuorūkos – dešimtmečiais nesprendžiama aplinkosauginė problema
Paskutinį vasaros savaitgalį vykusio „Darom prie jūros“ renginio metu dalyviai ne tik tvirtino kopas žabų tvorelėmis, tačiau ir švarino paplūdimį, surinkdami poilsiautojų paliktas ar jūros išskalautas šiukšles. Dažniausiai pasitaikančios šiukšlės – lengvai smėlyje paskęstančios nuorūkos, kurios dėl savo dydžio, atrodo menkniekis, tačiau daro reikšmingą žalą aplinkai.
„Vos apsisuki aplink savo ašį ir gali surinkti kelias dešimtis cigarečių nuorūkų. Jos lengvai paskęsta smėlyje, tad situacija, kurią matome „Darom“ akcijos metu, yra tik ledkalnio viršūnė. Nors smulki nuorūka, iš pažiūros, atrodo menkniekis, jos žala gamtai – gerokai didesnė nei pati šiukšlė“ – sako „Mes darom“ organizacijos vadovė Emilija Biterytė.
Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, kiekvienais metais tabako pramonė pasauliui kainuoja daugiau nei 8 milijonus gyvybių, 600 milijonų medžių, 200 000 hektarų žemės, 22 milijardų tonų vandens ir 84 milijonus tonų CO2.
„Tikėtis, kad žmonės visame pasaulyje staiga nustos rūkyti – naivu, tačiau nuorūkų klausimas, reikalauja ypatingo dėmesio. Šį klausimą ne tik būtina garsiai ir drąsiai kelti, tačiau ir imtis spręsti“, – įsitikinusi E. Biterytė.
Cigaretės filtras, kurio teorinė funkcija yra rūkymo metu sulaikyti kenksmingas medžiagas, irdamas jas išskiria į aplinką. Vandenyje nuorūka suyra per 15 metų, o dirvožemyje irimas gali užtrukti ir 25 metus. Nuorūkai yrant, joje esančios kenksmingos medžiagos niekur nedingsta – jos išsiskiria į aplinką. Viena nuorūka per savo irimo laikotarpį gali užteršti iki 1 kubinio metro vandens, kuris tampa netinkamas gyvybei.
Cigarečių nuorūkų problema aktuali ne tik Baltijos jūros pakrantėje. Užteršiami upės ir ežerai, o miškuose dėl neatsakingo vartojimo kyla gaisro tikimybė. „Viskas gamtoje susiję, jei Vilniuje į miesto kanalizacijos vamzdį per groteles įmetei cigaretės nuorūką, ji galiausiai pasieks upes, ežerus, jūrą“, – dalinasi E. Biterytė.
Ant kiekvieno cigarečių pakelio matome gąsdinančią edukaciją apie žalą žmogaus sveikatai, tačiau iš gamintojų ypač trūksta švietimo apie tai, ką derėtų daryti po to, kai išpūtus paskutinį dūmą rankose lieka šiukšlė. Kai kurios šalys, pavyzdžiui, Prancūzija ar Ispanija, vadovaujasi principu „teršėjas moka“. Tabako pramonės gamintojai turi susimokėti už cigarečių sukeliamą žalą aplinkai.
„Aplinkos švarinimas, kurio metu surenkamos nuorūkos, šalina pasekmes. Tačiau dėl mažo nuorūkų dydžio surinkti visų rūkančiųjų šiukšlių praktiškai neįmanoma. Ilgalaikėje perspektyvoje tai ir neveiksminga, kadangi vartotojai neskatinami nemesti nuorūkų bet kur ir neteršti gamtos. Tabako pramonė turėtų galvoti apie priežastis, kodėl tos nuorūkos atsiduria gatvėse, upėse, galiausiai – jūroje, ir užsiimti savo klientų švietimu“, – teigia E. Biterytė.
