O laivas plaukia…
Lietuvos Žemėj ir vėl Poezijos pavasaris! Šį pavasarį poetai užsuko ir į Valkininkus. Vaitakarčmyje jų laukė svetinga M. Vainilaičio sodyba ir jos šeimininkė Sofija Vainilaitienė, o tęsiant pažintį su gražiuoju Valkininkų miesteliu, svečius mielai lydėjo Valkininkų bendruomenės pirmininkė, Naujųjų Valkininkų bibliotekos bibliotekininkė Danutė Blažulionienė.
Dainingos ir kūrybingos ansamblio „Santaka“ (vadovė Aldona Japertienė) moterys džiugino dainomis. „Kūryba augina žmogų“, – sveikindamas šventės dalyvius, sakė Valkininkų seniūnas Antanas Juknevičius. Gražios kūrybos popietės ir gero Poezijos paukštės skrydžio linkėjo Varėnos r. savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus vedėja Regina Svirskienė.
Iš bekraščio kūrybos vandenyno dugno išniro Poezijos laivas. Šį laivą siūbuoja kasdienybės bangos, jausmų audros, aistrų štiliai. Į Valkininkus šis laivas atplukdė poetų slapčiausias mintis, drąsiausias svajones ir fantazijas.
2017 metų Poezijos laivo įgula: ant kapitono tiltelio – Radviliškio krašto šviesuolis, poetas, literatūros tyrinėtojas, kraštotyrininkas, kritikas Aleksandras Šidlauskas: „Kai prisimenu savo beknygę vaikystę, tai dabar gyvendamas bibliotekoje tarp aštuoniolikos tūkstančių knygų, aš esu labai turtingas. Mano karta žinojo, kas yra rimas, ritmas, dabartinė – žino, bet nenori kartoti tėvų „klaidų“… palieka erdvės tarp eilučių… ir nesuprantu, ką norėjo pasakyti“. Tokiai šiuolaikinei poezijai A. Šidlauskas sugalvojo naują terminą – „proezija“.
Kapitono padėjėjas – Vladas Braziūnas. Viduriniosios kartos poetas, vertėjas, Pasvalio krašto Garbės pilietis, pagerbtas Bernardo Brazdžionio ir Nacionaline kultūros ir meno premijomis. Ornitologas ir fotografas mėgėjas: „Gal poetinė kūryba mane netyčia pajuto ir pasiglemžė. Prasmingai gyventi? Tai Nieko nepaisyt ir šventai tikėti, kad savo šaukšteliu išsemsi jūrą. Baisiai tokius nenormalius žmones, nesvarbu, ką jie dirbtų, gerbiu. Ant tokių pasaulis ir tesilaiko“.
„Poezija kaip ir malda. Vieniems jos reikia, o kitiems ne. Šiandieninė poezija nei geresnė, nei blogesnė nei 19 ar 20 amžiuje. Tai tiesiog mūsų laiko poezija. Lietuvoje parašoma labai daug geros poezijos“, – taip mano Poezijos laivo bocmanas, Vytautas Kaziela: poetas, žurnalistas, leidėjas iš ežeringojo Molėtų krašto.
Koks laivas be gydytojo, o Poezijos laive sielas gydo muzikuojantis daktaras Vygantas Kazlauskas: „Galima visko atsisakyti, tik ne meilės. Meilė įkvepia kūrybai, jaudina. Visada iš kelionių grįžtu ten, kur manęs laukia meilė”, – ilgesingai sako romantinių baladžių autorius. Jo daina-pokštas privertė „paprakaituoti“ Varėnos viešosios bibliotekos direktorių Eitarą Kazimierą Krupovičių: „patikrink mikrofoną, Eitarai“.
Anglų kalba rašantis Poezijos laivo svečias, galbūt iš Karibų jūros piratų laivo ar Skrajojančio Olando – komandoras Keri Šoun Keis (Kerry Shawn Keys). „Atplaukė“ iš JAV, Pensilvanijos. Dirbęs laikraščių išnešiotoju, gidu, plieno fabriko, knygyno darbuotoju, vertėju, mokytoju. Aplankęs Lietuvą 1996 m., čia jis ir pasiliko, gal Lietuva patiko ar jį sugundė Džoja Gunda… „Dar būdamas 5 metų vaikas, sėdėdavau ant mamos lovos ir, jai paraginus, kurdavau istorijas, kurios tęsdavosi be galo, o ji klausydavo stebėdamasi, iš kur jos ateina. Tų istorijų nėra, bet yra jų tėkmė, eilutė po eilutės, žodis, po žodžio, tūkstantis ir viena, nes niekaip nesustoja. Pastaruoju metu kai kuriuos tekstus perdariau arba kūriau naujus scenai čia, Vilniuje, dabartinėje Europos teatro širdyje“. Perskaityti Vilniui skirtą poemą autoriui padėjo V. Kaziela.
Visais laikais patyrę jūrų vilkai stengdavosi, kad į jų gretas nepatektų dailiosios lyties atstovės, tačiau Poezijos laive moterys užima garbingą vietą. Poetė Paulina Žemgulytė trauką jūrai atsinešė iš gimtosios Klaipėdos krašto. Ievos Simonaitytės premijos laureatė. Apie jos kūrybą sakoma: „Nepasižymi šuoliais ar netikėtumais. Rami, nuosekli, beveik nuo poetinio kelio pradžios einanti vadinamos lakoniškosios arba minimalistinės lyrikos kryptimi. Poetė tęsia tradicinės lyrikos tendencijas, gražiai jas paįvairindama. Eilėraščiai – elegiški verlibrai, kuriuose kalbama apie žemės ir žmogaus ryšį, prisimenama Žemaitijos istorija, išsakomas švarumo, kantrybės ilgesys, noras užjausti.
Menų magistro laipsnio savininkė, įvairiausių apdovanojimų, premijų laureatė Daiva Molytė-Lukauskienė, meilės emigrantė iš Dzūkijos į pamario karštą, gimė Naujuosiuose Valkininkuose, mokėsi Varėnoje. Studijavo dailę (dailininkės talentą mažajai Daivutei atrasti ir tobulinti padėjo poeto Martyno Vainilaičio žmona Sofija Vainilaitienė). „20 metų gyvenu šiuose kraštuose, o kelias prasidėjo Dzūkijoje. Per Vilnių, Kauną nutekėjau į Nidą. Eilėraščiai neatsiranda iš niekur: visos patirtys mane lydi nuo pat pirmųjų dienų. Kuriantį žmogų nebūtinai reikia priskirti tam tikram regionui. Daiva skaitė eilėraščius apie Valkininkų krašto kaimus, „vaišino“ poetinėmis žuvimis.
„Gyvenime kaip ir serialuose – būna visko“, – mano Jūratė Vilūnaitė, Nacionalinio dramos teatro aktorė, populiarioji švelniai jausmingo balso savininkė. Poetinio laivo Jūratė skaitė Juditos Vaičiūnaitės eilėraščius iš ciklo „Kanonas Barborai Radvilaitei“.
Varėnos kraštas negali pasigirti jūrom vandenynais, bet tai – nuostabių, sraunių upių kraštas. Poezijos upės tėkmė nuolatinė, besiveržianti priekin, srūvanti, graudžiai atsidūstanti ar linksmai kleganti. Mūsų kuklūs kūrėjai į šią Poezijos šventę atplaukė gražiosiomis Varėnos upėmis ir upeliais. Kūrybinio luoto keleivius jungia Varėnos krašto literatų klubas „Jievaras“. Ir negarsūs poetai moka garsiai kalbėti…
Žurnalisto, pedagogo Jono Staliulionio kūryba jaudina nuoširdžiais sentimentais, meile Lietuvai, vaikystės godoms. Jaunystės prisiminimų takais veda jo lyrinis herojus, dvasinės stiprybės besisemiantis gimtajam sodžiuje. Sakoma, jog rašyti universitetai neišmoko, reikia tam turėti gyslelę savyje.
Iš ežeringosios Ignalinos prieš 30 metų į Varėnos kraštą, kuriam nuo seno jautė dideles simpatijas, atvyko ir pasiliko charizmatiškasis teisėjas Justinas Jaksebaga. 1998 m. ryžosi atsisveikinti su teisėjo mantija ir išleido poezijos rinktinę „Kaimo teisėjo eilės“, 2008 m. išėjo knygelė „Išsakyta“. Jo kūryboje vis prisimena tolimi laikai, skaudi mūsų tautos istorija, žmonių bėdos ir likimai. Vyriškai lyrikai būdingas tvirtas minties ir jausmo komponavimas. Jo posmai suteikia nepakeičiamos gyvenimiškos patirties ir išminties.
Meilė ir profesija į Varėną atvedė ir Lidiją Cichockienę. Kažkada simpatiška guvi, smalsi mergaičiukė iš Kudirkos Naumiesčio po mokslų Kalvarijoje, atvažiavo į Dzūkiją, čia pradėjo dirbti, sutiko gyvenimo meilę, pajuto ir kūrybos džiaugsmą. Lidijos prioritetas – žmogaus sielos grožis… Kūryba, tai sielos žydėjimas… Poezija – džiaugsmo spindesys, gija į žmogaus širdį, o jautriai kūrėjo sielai – kiekvienas naujai gimstantis kūrinys atneša žydėjimą. Džiaugsmas pavasario spalvomis, nuostabiais minčių blyksniais, išmoningas žodžių žaismas kviečia Lidiją į dzūkišką smiltį tebesėti žodžius…
Tautoms susikalbėti padeda suprantamiausia pasaulyje jausmų, širdžių kalba. Tokia mums suprantama kalba šneka Valkininkų krašto „dukra“ iš gražaus Kuršių kaimo Stacy Lee (Stasė Piliūtė). Beveik 30 metų JAV Floridoje gyvenanti literatė Stacy Lee apie savo kūrybą rašė: „Poetinis žodis ir tėviškės švelnus gamtovaizdis yra du neatsiejamieji brangūs motyvai, lydintys mane nuo ankstyvos vaikystės. Metams bėgant, laikas vis dažniau pasisavina prisiminimų nuotrupas, keičia gimtųjų laukų peizažą, tačiau poezijos veidas pasilieka nesenstančiai žavus sava dievybe. Poezija yra raktas į sielos buveinę“. Stacy poeziją pristatė jos kūrybos „ambasadorė“ sesuo Elena Glavickienė.
Valkininkietė poetė, Marija Inkrataitė-Blažulionienė yra žinoma kaip tremties temos atskleidėja poezijoje, tėvynės, gimtinės meilės propaguotoja. Pokary iš gimtosios Marijampolės ištremta iškentė alkaną tremtį Ust Abakane. Jaunystėje darbo paieškos atvedė į nuostabų Dzūkijos kampelį, apsuptą žalių pušynų, trijų upių – Merkio, Gelužos ir Šalčios. Nuo 1960 m. gyvena Užuperkasio kaime prie Valkininkų. Čia jautrią Marijos sielą ypač žavėji graži gamta ir nuoširdūs žmonės. Ji išsaugojo tikėjimo viltį ir sulaukė tos vilties išsipildymo, kad galėtų dainuoti laisvai Lietuvai. Apie viską ji rašo nuoširdžiai, be pagiežos ir pykčio.
„Mano eilėraščiai – tai mano širdies kalba“, – taip savo poeziją pristato Irena Malmygienė, pedagogė iš Dubičių, romantikė, svajotoja, ypač mėgstanti keliauti, užaugusi Alytaus rajono Skraičionių kaime. Meniškos sielos moters poezija kalba čia pakiliu, patetišku , čia intymiu, šiltu balsu, kuris verčia tikėti jos moterišku nuoširdumu. Posmuose Irena išlieja tai, kas jaudina, kas liūdina ar džiugina, o savo kūrybos džiaugsmu dalijasi su pasauliu. Gyventi atsidavus kūrybai ir pedagogikai – tikrai nelengva, bet įdomu. Tai ne tik galimybė, bet ir atsakomybė.
Miškininkė, poetė, menininkė, piešianti ir drožianti iš medžio, Eugenija Strazdienė kviečia pasidalinti moteriško gyvenimo žavesiu, per kurį raudona linija driekiasi Meilė. Meilė Žmogui, Meilė gamtai, Meilė viskam, kas tik prisiliečia prie moteriškos širdies. Šie visi išgyvenimai turi vieną bendrą vardiklį – Laimė. Laimė gyventi, laimė kurti. „Mano poezijoje – gyvenimo atspindžiai, požiūris į jausmus, gamtos lyrika. Skaitykime poeziją ir tapkime truputį geresniais“. Eugenija gimė Kėdainių rajone Ramėnų Kaime, daug metų gyvena Valkininkuose ir dirba miškų urėdijoje inžiniere. Poezija, menais domėtis ir kurti pradėjo dar Dotnuvos vidurinėje. Eugenija yra Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narė, rašo eilėraščius, prozą, knygas iliustruoja pati. Už knygą vaikams „Miško pasaka“ 2007 m. tapo „Poezijos pavasarėlio“ laureate.
Literatė Dana Volungevičienė dar besimokydama Nedzingės vidurinėje pradėjo kurti eiles. Jaunystės vasaros, praleistos vienkiemyje pas senelę, gamtos grožis padovanojo sielai poeziją. Jau 30 metų Dargužiuose gyvenanti kūrybinga moteris tvirtina, jog dargužiečiai ne vien grybais ir uogom gyvi. Svarbu netingėti dirbti. Danutė siūlo: „Jei tau sunku, tegul šiandien tau padeda svajonės… Svajonių takais pabėk nuo pilkos kasdienybės… Išsirink gražiausią svajonę ir pavadink ją gyvenimo tikslu…“
Dažnai nutinka, kad jauti kažką viduje, o ranka pati vedžioja reikiamus žodžius, ir niekaip sau nepameluosi, o jausmų nesuvaidinsi…. „Poezija pati mus renkasi ir įsiveda į savo rūmą“, – sakė Marcelijus Martinaitis. Taip į šį poezijos rūmą pateko valkininkietė Dalia Kavaliauskienė. Profesionaliai kurdama poeziją, Dalia sugeba pakilti virš pilkos kasdienybės, žvelgti į žvaigždėtą dangų, paprastuose dalykuose pamatyti grožį, išmokti gaudyt prasmingas akimirkas… tikėti rytdiena…
Senovės išmintis byloja: „Jeigu Jūsų širdyje yra žydinti šakelė, ant jos būtinai nutūps giedantis paukštis“. O kai jis pragysta, skamba nuostabi melodija. Tokiais simboliniais poezijos paukštukais (tautodailininko A. Juškevičiaus drožtomis švilpynėmis) Poezijos pavasario svečiai sugrojo bendrą melodiją, kviesdami poezijos paukštę vėl sugrįžti po metų.
