Objektyvi istorija – tik po šimtmečio

Kovo 30 dieną LRT televizijos laidoje „Auksinis protas“ Kurklių Stepono Kairio pagrindinės mokyklos direktorės pavaduotoja, istorijos mokytoja Rasa Černiauskaitė laimėjo kelialapį į šio intelektualaus žaidimo finalą. Po laidos pasirodymo eteryje  „Šilelis“ kalbina mokytoją Rasą.

– Kada nusprendėte dalyvauti žaidime? Kaip patekote į televizijos eterį?

– l.rytas.lt internetiniame portale buvo išspausdinti žaidimo atrankos klausimai. Pamėginau į juos atsakyti. Išsiunčiau laišką be didelės vilties ir buvau labai nustebusi, kai gavau kvietimą dalyvauti žaidime „Auksinis protas“.

– Koks jausmas patekus į eterį? Ar nebuvo filmavimo kamerų baimės? Kaip bendravote su laidos vedėjais Arūnu Valinsku ir Andriumi Tapinu?

– Televizijoje kažkaip negalvojau, kad mane filmuoja, nes reikėjo susikaupti.  Filmavimo kameros netrukdė galvoti, nes jos buvo kažkur toliau, tik mikrofonas kabėjo virš mūsų galvų.  Prieš filmavimą mus šiek tiek pagrimavo. Kai atėjome į studiją, V. Valinskas tik linktelėjo, o A. Tapinas priėjo prie kiekvieno, padavė ranką ir palinkėjo sėkmės. Kažkokių nurodymų iš laidos vedėjų nesulaukėme. Pradžioje nufilmavo mūsų pasisveikinimus ir prisistatymus, o vėliau mus pastatė į vietas ir  prasidėjo pats laidos filmavimas – atsakinėjimas į pateiktus klausimus.

– Jūs žiūrėjote bene visas „Auksinis protas“ laidas. Ar Lietuvos žmonės protingi?

– Taip, tikrai protingi ir apsiskaitę. Ypač protingas jaunimas. Tūkstantmečio vaikai žino labai daug. Pastaruoju metu organizuojama daug intelektualių žaidimų. Vienas iš jų „Protų mūšis“, kuris tikrai reikalauja daug žinių ir kuriame dalyvauja įvairaus amžiaus žaidėjai.

– Kaip jautėtės laimėjusi kelialapį į finalą?

– Ką čia slėpti, žinoma, jaučiausi patenkinta savimi. Pirmiausia šia naujiena pasidalinau su kolegomis, nes filmuotą laidą per televiziją, kaip mums sakė, bus parodyta tik po kokių trijų-keturių savaičių.

– Papasakokite šiek tiek apie save. Kodėl studijuoti pasirinkote istoriją?

– Mokytojauju jau per tris dešimtmečius. Istorija man patiko jau nuo tada, kada pirmą kartą mokykloje prasidėjo istorijos pamokos.  Mane mėgino namiškiai atkalbėti „nuo istorijos“. Lig ir pasidaviau įkalbinėjimams, bandžiau stoti studijuoti ekonomiką, kai neįstojau, tvirtai supratau, kad noriu mokytis istorijos ir nieko kito daugiau.

– Kaip paaiškinote mokiniams kardinalų  Lietuvos istorijos traktavimą, prasidėjus Atgimimui?

– Tie laikai buvo labai įdomūs. Keitėsi mokymo programa, mes mokėmės kartu su mokiniais naują Lietuvos istoriją.  Daug ką reikėjo pervertinti iš naujo, pergalvoti ir suprasti. Buvo nelengva  mums, mokiniams, o ypač vyresnių klasių, manau, taip pat. Tuo laikotarpiu man porą metų mokykloje neteko dirbti, tad to „perversmo“ vaikų galvose negaliu vertini. Kai grįžau į mokyklą, dirbau su žemesnių klasių moksleiviais, buvo viskas gerai. Mokėmės jau laisvos Lietuvos istoriją.

– Ką veikia mokytoja Rasa laisvalaikiu?

– Dabar audžiu. Su audimu susidūriau dar besimokydama mokykloje.  Dalia Janušienė vadovavo audimo būreliui  A.Vienuolio progimnazijoje.  Prieš metus ten ir aš nuėjau. Patiko.  Dabar važinėju į Arklio muziejų ir toliau mokausi audimo subtilybių. Kai mokiausi J. Biliūno mokykloje, visus 11 metų dainavau chore. Vėliau dešimtmetį dainavau moterų chore „Godos“.  Noras dainuoti neišnyko iki šiol. Dar galvoju, kur aš norėčiau dainuoti.

– Kokias knygas skaitote? Jums knyga poilsis ar žinių šaltinis?

– Daugiau žinių šaltinis, bet skaitau ir grožinę literatūrą.  Poeziją nelabai mėgstu.

– O kas jums yra istorija?

– Istorija – tai pirmiausia mano profesija. Istorija – tai galimybė pažinti ne tik savo kraštą, bet ir visą pasaulį. Istorija neatsiejama nuo politikos. Kažkada viena mano kurso dėstytoja sakė, kad istorija objektyviai galima parašyti tik po gero šimtmečio, tuomet, kai nebelieka suinteresuotų asmenų.  Yra tikimybė, kad tikrą dabartinę mūsų šalies istoriją sužinos tik mūsų proanūkiai…

– Mes kalbamės jau ir po finalinio etapo filmavimo, kuris per LTR kanalą  bus parodytas balandžio 13 d. vakare. Laikraštis skaitytojus  pasieks po poros dienų. Gal galite jau dabar išduoti paslaptį, kaip jums sekėsi šiame žaidimo etape? Kaip vyko šis turas?

– Finale žaidėme šeši žaidėjai po tris komandoje. Mūsų trejetas laimėjo. Iš ano trejeto mažiausiai klaidų padariusi mergina perėjo į antrą finalo turą. Tada žaidėme poromis po dvi. Mūsų pora laimėjo ir aš iš pralaimėjusios poros turėjau teisę išsirinkti vieną žaidėją. Ta pora buvo mišri ir aš nusprendžiau pasirinkti merginą, kad finalas būtų moteriškas. Gal tai ir buvo mano klaida, nes mūsų pasirinkta mergina ir laimėjo finalą, o tuo pačiu ir teisę žaisti superfinale.

Šiek tiek gaila, kad į superfinalą nepapuoliau. Paskutiniame trečiame finalo etape buvo klausimai apie komandinių žaidimų sportininkus – ar jų numeriai lyginiai ar ne. Tikrai nežinojau. Tiek to, kažkas juk turi ir pralaimėti…