Odė tylai

„Tyla yra ten, kur ir mes. Ir nėra jokios stebuklingos formulės. Surasti tylą įmanoma – tereikia nuo visko atsitraukti. Šiose fotografijose – mano surasta tyla“, – taip savo fotografijų parodą „Būti tyloje“ apibūdino jos autorius fotografas Rimantas Bikulčius. Parodą kartu su to paties pavadinimo fotografijų albumu zarasiškiai ir svečiai pasitiko Zarasų krašto muziejuje spaliui besibaigiant.

Kadangi Rimanto Bikulčiaus darbuose – prasminga vaizdo ir minties dermė, iš to menų dueto gimė ir fotografijų albumas „Būti tyloje“. Tekstus albumui apie tylą parašė autoriaus bičiuliai, kurie, aidint subtiliai Simono Navicko atliekamai muzikai, buvo pakviesti pasidalyti literatūriniu žodžiu. „Tyloje subręsta mintis, tyloje mes prisiliečiame prie savo sielos gelmių“, – teigė Zarasų fotografų klubo „Ežerų žemė“ pirmininkas Algimantas Navickas. „Tyla yra širdies klausymasis, juk ir Dievas į kiekvieną iš mūsų prabyla ne triukšme, o kalba per tylą. Tačiau neigiama prasme ji atskleidžia asmens vienišumą, kito ignoravimą, o tai jau mirties įrankis, tad labai svarbu, kad ji virstų gyvybės tyla, kurioje išgirstume Dievą, artimą, išmintį“,  – savo įžvalgomis dalijosi kunigas Vytautas Dagelis. Meno kūrėjos Vilijos Visockienės eilėse tyla – tai gamtos jutimas, kai „viskas taip tyliai gerai“. Kad tyla – „tai debesų kalba, kviečianti pakelti akis į dangų, grįžimas į save, į savąjį prasmės kelią. Dėkingumo ir nuostabos malda. Tyla – tai sielos gimtinė“, – mintimis dalijosi ir šių eilučių autorė Gitana Kavaliauskaitė. Apie tylą albume prabyla ir kunigas, poetas Justas Jasėnas: „Žiūriu į tas fotografijas, taip ilgai žiūrėdamas pačią Lietuvą baigiu susirinkti. Tiesą sakant, ji pati į mano akis vis labiau sugrįžta, susirenka ir susitelkia – iš laukų, medžių, lietaus, debesų, iš kalvų, slėnių, pelkynų tylos… Tikrai verta ir teisinga, reikalinga ir išganinga tokią gilią tylą patirti. Patirti taip ir tiek, kad suprastume – tai mūsų trumpėjantis gyvenimas, o prasminga nors kiek žemėje žmogui žmoniškiau pasibūti.“

Taigi, tyla, kurioje daug minčių gelmės, įsižiūrėjimo rimties, o juk pirmoji Rimanto Bikulčiaus personalinė fotografijų paroda buvo „Kitokia šviesa“, po jos – mokytojų portretai parodoje ir albume „NEMokytojo diena“. Idėja vaizdais prabilti apie tylą gimė daug anksčiau, tačiau šios parodos pristatymui, turėjusiam įvykti 2020 m., sutrukdė pandemija. Šioje juodai-baltų fotografijų parodoje išgyventa tyla – gamtoje, žmogaus būtyje, tiksliau – toje trapioje, skaidrioje vienovėje, kuri sukuria nuostabą, ramybę ir pilnatvę. Minimalistiniai, taupūs vaizdai, lyg potėpiai tušu. Debesų ir sniegynų grafika, lanksti nendrių ar suartų laukų geometrija, iš rūkų išnyrančios bažnyčios bokštai, šerkšnu skimbčiojančios medžių šakos, žvaigždėtos žiemos nakties rimtis, įsižiebus langų šviesai namuose, saulėtekį pasitinkančių gervių ar stirnų baugštumas, bangų raštai ežero paviršiuje – naktis ar rytas, įžengiantys į kiekvieno namus, į širdis.

Šia subrandinta paroda, jos autoriaus gebėjimu matyti, jausti, išgyventi gamtą džiaugėsi dailininkas, fotomenininkas, Kultūros centro Dusetų dailės galerijos direktorius Alvydas Stauskas. Nespalvotose fotografijose begalė spalvų, pustonių, tik reikia įsižiūrėti, – susirinkusiuosius ragino poetas, fotomenininkas Algis Jakštas. Rimantą Bikulčių sveikino ir gamtos fotografų klubo „Žalias skėtis“ prezidentas Rimantas Udras, autoriaus mokinys Armandas Knezys, pasukęs fotografijos keliu ir įgyvendinęs savo svajonę – fotografuoti Dakaro ralį, taip pat „Ežerų žemės“ fotografų klubo nariai, bičiuliai, kolegos, artimieji. Zarasų rajono savivaldybės meras Nikolajus Gusevas, pavaduotojas Rimantas Jurevičius stebėjosi grožiu paprastume, džiaugėsi, kad parodos autorius mūsų krašte kuria tikrą fotografijos meną. Kadangi kūrybinius ieškojimus ir pasiekimus nuolat lydi draugai, fotografai iš Latvijos – Daugpilio miesto fotografų klubo „Ezerzeme-F“ – taip pat atvyko pasidžiaugti profesionaliais Rimanto Bikulčiaus darbais. Pasak šio klubo prezidento Linards Onzuls, pasaulis tądien buvo praturtintas dar viena gražia paroda, kurios gili darbų prasmė paskatino mus pažvelgti į įprastus, kasdienius dalykus visai kitomis akimis.

Kaip prisipažino pats autorius, vienas iš tikslų, rengiant šią parodą, buvo akimis susitikti kiekvieną lankytoją, asmeniškai su kiekvienu pasisveikinti, pasišnekučiuoti, tai kupinai išsipildė, nes salėje vos tilpo visi, mylintys grožį ir fotografiją, o jų veiduose spindėjo ir nuostaba, ir džiaugsmas.

Pabūti šios parodos tyloje Zarasų krašto muziejuje dar galima iki gruodžio 3 dienos.