Ore tvyranti pirmapradė meilės žodžiui būsena sujungė dvi kartas
Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje įkurdintoje improvizuotoje traukinio kupė jau antrą ketvirtadienį iš eilės skambėjo poezija, muzika ir pašnekesiai. Netikėtų pokalbio posūkių kupinoje kelionėje susitiko du skirtingų kartų poetai – kiekvienas su savitu požiūrio tašku ir kūrybiniu kraičiu – Viktoras Rudžianskas ir Lina Buividavičiūtė. Nors turintys įvairių titulų, pareigų ir įvertinimų, šiedu literatūrinio traukinio keleiviai alytiškiams prisistatė tiesiog kaip kuriantys žmonės. Į garvežio mašinisto vaidmenį artistiškai įsijautė trečiasis vakaro „personažas“ – ironiškasis aštrialiežuvis poetas Tomas Vyšniauskas. Tiesa, savo veržlų kūrybinį talentą jis kukliai laikė užantyje ir šįkart padėjo kuo geriau atsiskleisti abiem bendrakeleiviams.
Lina Buividavičiūtė – jaunosios kartos poetė, literatūros kritikė, kultūros apžvalgininkė, dėstytoja, tekstų kūrėja. Prieš ketverius metus dienos šviesą išvydo jos debiutinė poezijos knyga „Helsinkio sindromas“, o šiemet pasirodė intensyvi, ribinių patirčių prisotinta antroji poezijos knyga „Tamsieji amžiai“.
Lina Buividavičiūtė sakosi drąsiai prabylanti apie žalojančias patirtis:
„Mano kūryba yra artima išpažintinei lyrikai. Man kūryboje yra svarbiausia būti sąžiningai su savimi. Man labai svarbu, kad patirtys atsimuštų į skaitytojų sielą. Aš kalbu apie šešėlinę asmenybės pusę. Man tai – jautrios, ribinės temos. Kalbu apie tai, kas yra uždengta, apie tai, apie ką yra uždrausta kalbėti. Jaučiu atlikusi savo misiją, kai kalbu apie tai. Žmogus, atrasdamas savyje ir išpažindamas nemeilę, gali pradėti eiti link meilės.“
Poetas, žurnalistas, vertėjas, grožinės literatūros redaktorius, leidėjas Viktoras Rudžianskas į traukinio vagoną įlipo su menamu dideliu lagaminu, pilnu autorinių poezijos knygų. Šio poeto kūrybinis kelias driekiasi daugiau nei tris dešimtmečius, o akistatoje su čia ir dabar gimstančiais eilėraščiais jis yra praleidęs ištisą virtinę valandų. Viktoras Rudžianskas pripažįsta, kad jaunosios kūrėjų kartos atvirumas jį žavi, tačiau pats sakosi plėtojąs kitokią kūrybinę manierą:
„Aš esu kitos kartos keleivis. Man kalbėti apie traumines patirtis kažkaip… Tai, ką jaunoji karta vadina trauma dabar… Iš esmės visa mūsų vaikystė buvo traumos. Bet mano karta turėjo viltį. Mes savo mintyse konstruodavom ateitį, kurdavom grožį, nors žinodavom, kad to niekada neįgyvendinsim. Metaforinis mąstymas mums buvo tarsi įprastas. Žodis yra niekšas – jis išduoda savijautą. (…) Aš savo eilėraščiui esu Dievas. Darau, ką noriu. Galiu rašyti tik autentišką išpažintinę poeziją, bet galiu į eilėraštį priimti visą pasaulį. Aš (eilėraštį) kuriu kaip dramą, kaip scenos kūrinį, nors yra ir asmeninių patirčių. Poezijoje jas galima šimtus kartų pagražinti arba pabjaurinti.“
Renginys bibliotekoje neprailgo. Beieškant kartų sąsajos ar priešpriešos, traukinio bendrakeleivių pašnekesiai liejosi pramaišiui su poezijos skaitymais ir Juozo Kuraičio saksofono muzika. O salėje įsivyravus mirtinai tylai, čia pat ir vėl nuvilnydavo pro žiūrovų veidus dengiančias kaukes prasiskverbęs nuoširdus juokas.
Tam, kad būtų visiškai aiški tų juoko pliūpsnių priežastis, pabaigoje belieka pacituoti visa reziumuojančius gyvybingojo diskusijos dirigento Tomo Vyšniausko žodžius:
„Su šiais gražiais poezijos intarpais mes pasiekėme savo kelionės tikslą. Pasiekėme grįždami į tą tašką iš kurio ir pajudėjome – sugrįžome į pirmapradę meilės žodžiui būseną. Ir jei Jūs, mieli žiūrovai, iš šios kelionės išsinešite bent po raidę, šildydami užantyje, mes būsime labai laimingi. Juo labiau, kad traukinys buvo tauškalais varomas ir nesudegino nė gramo dyzelio, ozono sluoksnis nesuplonėjo, žiema neatšilo ir sijonų trumpėjimo meto dar reikės palaukti. Dėkojame kad susirinkote, dėkoju savo pašnekovams už jaukų pokalbį, dėkojame Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos kolektyvui už kelionę liukso klase. Jaukios rudens pabaigos visiems. Tamsiais vakarais tegul šviečia knyga. Iki pasimatymo!“
Tiesa, pasimatymas su Tomu artimiausiu metu alytiškiams negresia, mat bilieto į kito ketvirtadienio poezijos ir muzikos traukinį jis neįsigijo. Tačiau, ką gali žinoti, kokiomis dar improvizuotomis transporto priemonėmis ateityje bus galima lakioti po Alytaus kultūrinį lauką. O čia Tomas Vyšniauskas yra tikrai laukiamas.
Belieka išduoti viešą paslaptį, kas gi ruošiasi atvykti į Alytų artimiausiu literatūriniu traukiniu. Kitą ketvirtadienį, lapkričio 11 dieną, 17 valandą įvyks trečiasis renginys iš ciklo „Dėmesio! Dvi kartos traukinyje“. Čia poetą Marių Buroką kalbins žavi ir įžvalgi pakeleivė literatūrologė Neringa Butnoriūtė. Skrabalais muzikuos Karolis Šileika.
