Padangų atliekų tvarkymui patiriamų išlaidų nebūtų, jei atsirastų vienas sprendimas
Šiemet Lietuva pirmą kartą jungiasi į rugsėjo 15-ąją vykstančią pasaulinę pilietinę iniciatyvą – akciją „Darom“. Ta proga noriu pasidalinti keliomis mintimis apie padangų atliekų tvarkymą. Per kelerius darbo su padangomis metus pamačiau, kad šių gaminių sutvarkymui patiriamos išlaidos, kurių neturėtų būti.
Lietuvoje galiojantys įstatymai įpareigoja padangų atliekas sutvarkyti šių gaminių importuotojus ir gamintojus. Jie privalo sutvarkyti 80 proc. įvežamo padangų kiekio arba sumokėti taip vadinamąjį taršos mokestį, nes kiekvienas vartotojas, pirkdamas padangą sumoka ir už jos atliekų sutvarkymą. Kitaip sakant, įmonė, užsiimanti padangų importavimu, tuos pinigus pasiima iš vartotojo. Kad vartotojui netektų pakartotinai mokėti, servisai ir parduotuvės įpareigotos nemokamai priimti senas padangas. Kitaip sakant užsidėjus naujas, senąsias gali palikti prekybos vietoje ar servise. O jei padangas žmogus pasikeitė namuose, jis gali 4–5 senas padangas nuvežti į didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelę. Ten taip pat jam mokėti nereikia. Atrodo, viskas puiku, deja…
Servisai turi kažkaip atsikratyti senomis padangomis. Vieni jų sudaro sutartis su padangų gamintojais-importuotojais ir jie nemokamai išveža surinktas senas padangas, kiti gi naudojasi padangų atliekų tvarkytojų paslaugomis. Už jas jau reikia mokėti. Iš kur servisas gaus tam reikalingų lėšų? Ogi iš tų pačių vartotojų, į savo paslaugų kainą įskaičiuodami ir išlaidas, patiriamas už padangų atliekų sutvarkymą. Taip vartotojas, keisdamas padangas, sumoka antrą kartą už tų pačių atliekų sutvarkymą.
Už kokias lėšas sutvarkomos senos padangos, surinktos didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelėse. Jos išvežamos į regioninius atliekų tvarkymo centrus, o šie jau suka galvas, kaip jas sutvarkyti. Centrai taip pat gali sudaryti sutartis su padangų gamintojais-importuotojais, kad šie nemokamai sutvarkytų senas padangų atliekas, bet didžioji centrų dalis taip pat naudojasi padangų atliekų tvarkytojų paslaugomis ir už jas sumoka rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą iš gyventojų surinktais pinigais. Pavyzdžiui, praėjusiais metais senų padangų sutvarkymas kiekvienam regioniniam atliekų tvarkymo centrui kainavo nuo kelių iki keliolikos tūkstančių eurų. Šie pinigai centrams ant kriaušės neužaugo. Tam buvo naudojamos lėšos, surinktos iš gyventojų už komunalinių atliekų sutvarkymą. Taigi šalies gyventojai, nepaisant turi ar ne automobilį, keitė ar nekeitė jo padangas, per rinkliavos mokestį sumokėjo apie 100 tūkst. eurų už senų padangų sutvarkymą. Tai ne tik trečias gyventojų apmokestinimas už padangų atliekų sutvarkymą, bet ir ES teisės aktų pažeidimas, nes jie draudžia rinkliavos lėšas naudoti gaminių, už kurių sutvarkymą, vartotojas sumoką juos pirkdamas, atliekų sutvarkymą.
Iš kitos pusės, esama padangų atliekų tvarkymo sistema neapsaugo gamtos nuo taršos – vis dar miškuose atsiranda krūvos senų padangų. Gal jas išmeta gyventojai, taip ir nenuvažiavę iki didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelės, nes nei jų vieta, nei darbo laikas nėra labai patogus žmogui, gal servisai, norėdami susimažinti išlaidas, gal dar kažkas?.. O kur dar nukeliauja sandėliukuose užsigulėjusios senos padangos?..
Taigi esama padangų atliekų tvarkymo sistema neapsaugo nuo aplinkos taršos, padidina gyventojų išlaidas ir sudaro jiems papildomų nepatogumų, padangų gamintojams importuotojams leidžia nevykdyti įstatymo. Manau, viso to būtų išvengta, jei Lietuvoje būtų priimtas sprendimas, įpareigojantis servisus priimti visas senas padangas, o gamintojus-importuotojus – jas nemokamai išvežti. Tam net įstatymų pataisa nereikalinga. Užtenka aplinkos ministro įsakymo.
