Padėkota gyviesiems organų donorams ir gydytojams reanimatologams
Lietuvos asociacija „Gyvastis“ spalio 25-ąją organizavo Padėkos renginį, skirtą pirmajai donorystės grandžiai – gyviems organų donorams bei gydytojams reanimatologams, ruošiantiems organų donorus, pagerbti.
Gyvieji donorai – tai artimieji, dovanoję inkstą arba dalį kepenų savo vaikams, broliams seserims, vyrams, žmonoms, vaikaičiams. Tokių Lietuvoje yra net 304. Nenuostabu, nes inksto persodinimo operacijos iš gyvo donoro atliekamos nuo 1974 m.
„Gyvasties“ renginyje pagerbtos 6 organų donorės – 5 mamos, dovanojusios inkstą arba dalį kepenų savo vaikui ir viena žmona, dovanojusi inkstą vyrui. Joms tradiciškai buvo įteikta Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkės Dangutės Mikutienė padėka bei keraminė kriauklė, kurios viduje vietoje perlo – aukso dulkėmis padengto inksto arba kepenų formos simbolis.
Vida Svetlikauskienė, padovanojusi inkstą vyrui, labai dėkoja medikams ir džiaugiasi galėjusi padėti vyrui. „Tai pats tikriausias meilės įrodymas“, – šypsosi Darius Svetlikauskas.
Vitalija Gruodienė jau prieš 9 metus dovanojo dalį kepenų savo sūneliui, kuris gimė neturėdamas tulžies latakų, todėl negalėdama nutekėti iš kepenų, tulžis pradėjo jas virškinti. Vitalija sako, nė akimirkos neabejojusi dėl operacijos, tik jaudinosi, kad jos negalima atlikti Lietuvoje. Operacija buvo atlikta Lenkijoje, nes mūsų šaltyje kepenų persodinimas iš gyvo donoro kol kas neatliekamas. Dabar sūnui jau 10 metų, o apie sunkią ligą jam primena tik silpnesnis imunitetas ir kas dieną geriami vaistai.
Nė kiek dėl savo pasiryžimo nesigailėjo ir kitos mamos. Visos kaip viena tvirtina, kad prieš operacija dėl savo vaikų jaudinosi kur kas labiau negu dėl savęs ir džiaugiasi, kad viskas pavyko. Tą patį sakė ir Daiva Gicevičienė, prieš 20 dovanojusi dukrai inkstą.
Padėkos renginyje buvo pakviesti dalyvauti ligoninių gydytojai reanimatologai, kurie ruošia organų donorus. Jiems tenka ne tik profesinis krūvis, bet ir psichologinė našta kalbėtis su donorų artimaisiais, kurie ką tik patyrė netektį, ir prašyti, dovanojant mirusio organus, suteikti galimybę gyventi kitiems.
Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Anesteziologijos, reanimatologijos ir kritinių būklių centro vadovas profesorius Saulius Vosylius sako, kad su donorų artimaisiais kalbėti pradeda labai atsargiai. Profesorius puikiai supranta, kad ką tik praradusiems mylimą žmogų artimiesiems nėra lengva priimti sprendimą padovanoti jo organus sunkiai sergantiems. Jam pritaria ir Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Anesteziologijos, intensyviosios terapijos ir skausmo gydymo centro III Reanimacijos – intensyviosios terapijos skyriaus vedėjas, doc., dr. Mindaugas Šerpytis, kuris sako, kad artimiesiems stengiasi kuo aiškiau papasakoti apie ištikusią smegenų mirtį, parodyti vaizdinius tyrimų rezultatus.
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Neurochirurgijos klinikos Neurochirurgijos reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus vedėjas Tomas Tamošuitis sako, kad gydytojui didžiausia dovana matyti pasveikusius žmones: „Organų donorystė tuo ir svarbi, kad nepavykus išgelbėti vieno ligonio, stengiamasi padėti kitiems“.
Renginio metu buvo pagerbti aktyviausių Lietuvos donorinių ligonių gydytojai: Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų, Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės, Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų, Klaipėdos universitetinės, Respublikinės Šiaulių, Panevėžio, Ukmergės, Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninių gydytojai reanimatologai. Gydytojams buvo įteiktos sveikatos apsaugos ministro, o donorinių ligoninių vadovams – asociacijos „Gyvastis“ padėkos ir suvenyras „Obuolys“. Visiems gydytojams Nacionalinio transplantacijos biuro prie SAM atstovai dovanojo po knygą. „Skatindama organų donorystę Jūsų ligoninė gelbėja mūsų gyvybes. Nuoširdžiai dėkojame už galimybę gyventi“, – sako transplantacijų dėka gyvenantys žmonės.
Renginio metu pirmą kartą padėkota pilotams, skraidinantiems organus sraigtasparniais bei kelių policijos pareigūnams, lydintiems medikus, vežančius organus persodinimui. Renginyje buvo padėkota dalyvavusiems Lietuvos kelių policijos tarnybos, Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie VRM Aviacijos valdybos pareigūnams. Jų dėka organai saugiai ir greitai pergabenami į transplantacijos centrus. Jiems buvo įteiktos Nacionalinio transplantacijos biuro padėkos ir simbolinės dovanėlės – angelo skulptūrėlės.
Renginyje dalyvavo ir transplantacijų dėka gyvenantys žmonės, kurie dėkojo visiems, dovanojusiems jiems gyvenimą.
Itin jaudinanti Elonos Rutkauskienės, gyvenančios persodinto inksto dėka, istorija. „Mūsų giminėje nė viena moteris nėra mačiusi savo anūkų“, – sako moteris. „Mano mama mirė būdama 48-enerių. Jos jau nebegydė, nes tais laikais dializės procedūros, kurios būtinos, kai savi inkstai nefunkcionuoja, ir inkstų transplantacijos būdavo atliekamos tik labai jauniems žmonėms. Mano mama tokių metų buvo per sena“. Žinodama, kad serga paveldima liga, Elona taip pat nesitikėjo ilgo gyvenimo, tačiau dabar „nenurašomi“ net ir garbingo amžiaus sulaukę senjorai, o keturiasdešimtį peržengusių žmonių jau niekas nebelaiko senais. Už mamą, už močiutę dėkojo Elonos dukra Virginija ir mažosios vaikaitės.
Trys jaunos renginyje dalyvavusių merginų – Faustos Augustinaitės, Justinos Jankovskajos ir Viktorijos Ruliovos – istorijos skirtingos, tačiau jas jungia vienas bendras dalykas – jos, kaip ir Elona, gyvena persodintų inkstų dėka ir dėkoja donorams bei gydytojams, kad gali džiaugtis jaunyste.
Širdis – visada atrodo pati svarbiausia. Jos plakimą jaučiame ir džiaugdamiesi, ir liūdėdami. Renginyje dalyvavę Jurgita Garkauskienė ir Rimvydas Vekerotas gyvena persodintos širdies dėka. Nors dovanotos širdys tapo savomis, abu žino, kad jei ne kilnus donorų artimųjų sprendimas – jų nebebūtų. Abu jaučia pareigą pasakoti žmonėms apie organų donorystę, nes tiki – jiems išgyventi padėjo būtent tai, kad savo istorijas pasakojo kiti.
Po renginio visi dalyviai patraukė į Rotušės aikštę, kur liepsnojo 1410 žvakučių – tiek, kiek per beveik 47 metus buvo organų donorų.
Pirma inkstų transplantacija Lietuvoje atlikta 1970 m. vasarį.
Per beveik 47 m. buvo 1410 donorų: 304 gyvieji donorai, dovanoję vieną inkstą ar dalį kepenų šeimos nariams, ir 1106 mirę donorai.
Pirma inkstų transplantacija iš gyvo donoro atlikta 1974 m.
Pirma širdies transplantacija 1987 m., kepenų – 2000, plaučių ir širdies-plaučių komplekso – 2007 m., inksto-kasos komplekso – 2008 m.
Šiuo metu persodintų organų dėka gyvena apie 1000 žmonių. Daugiausia jų – apie 850 – su persodintais inkstais, apie 90 – su persodintomis kepenimis, apie 70 – su persodintomis širdimis.
