Padėti kitam – mano gyvenimo tikslas
Savanorystė Lietuvoje kuo toliau tuo labiau atrandama kaip galimybė realizuoti save ar net susirasti savo gyvenimo tikslą. Tačiau kartais prie jos prisiliečiame visai netikėtai tam, kad pakeistume savo gerumu kitų žmonių gyvenimus.
Nesenai duris atvėrusio tarptautinio socialinio projekto „Nebūk naivus kelyje“ Joniškio skyriaus vadovė Laura Samulionytė yra viena iš tų asmenybių, kuri mielai ištiesia pagalbos ranką kitam, sugeba paguosti tuos, kuriems gyvenimas parengė sunkių išbandymų, taip pat skatina nepasiduoti, jei gyvenimą gaubia pilki debesys. Tokių žmonių nėra daug, tad kviečiame iš arčiau susipažinti su jaunąja nenuilstančia kovotoja už gėrį. Apie save pasakoja pati Laura.
Kodėl tapau savanorių vadove savo mieste?
Visa mano Joniškio savanorių vadovės karjera prasidėjo labai netikėtai. Birželio 4-osios rytą iš socialinių tinklų sužinojau, kad dingo mano gerai pažįstamas draugas. Tą pačią minutę savo Facebook’o paskyroje paviešinau žinią apie jo dingimą, o po kelių minučių gavau ir mūsų projekto pirmininko Mindaugo Jonušo žinutę, kad jis taip pat prisideda prie paieškos. Trečiojo skambučio metu labai nedrąsiai buvau paklausta: „Ar esi labai užsiėmusi, ar turi laisvo laiko?“ Atsakiau, kad mano dienos grafikas yra beveik be tuščių langelių, nes užsiimu sportu ir muzika. Mindaugas atsargiai užsiminė apie projekto skyriaus atidarymą Joniškyje ir mano, kaip vadovės, pareigas. Po kelių sekundžių tylos atsakiau: „Jeigu žmogus kažko labai nori, laiko tam visada atras“. Tuo ir baigėsi mūsų pokalbis. Nieko nelaukusi socialiniame tinkle Facebook paskaičiau apie šį projektą, jo tikslus bei užduotis. Ketvirtojo skambučio metu šiam projektui ištariau ryžtingą „Taip!“ Tuo metu ramybės nedavė vienas klausimas: „Ar jaukus ir ramus miestelis Joniškis patirs tragediją, ar vis gi atsiras dingęs vaikinas?“ Galiu pasidžiaugti tuo, kad mums bendromis pastangomis vaikiną surasti pavyko. Lenkiu žemai galvą BPC (Bendrajam pagalbos centrui), policijai, žmonėms, padėjusiems socialiniuose tinkluose. Žinoma, tariu didelį AČIŪ mūsų pirmininkui Mindaugui Jonušui!
Kodėl atėjau į šį projektą?
Jau nuo mažens savo draugams esu ne tik draugė, bet ir tarsi psichologė. Padėti kitiems, mano nuomone, – tai kažkas neapsakomai gražaus. Kaip džiugu, kai vien nuoširdžiu savo skambučiu tu gali išgelbėti sutrikusio jaunuolio gyvybę! Nuo mažens turiu potraukį padėti kitiems, savo ateitį taip pat sieju su pagalba žmonėms, ypač vaikams bei paaugliams. Niekada neatsuku nugaros asmeniui, kuris ateina pas mane išsikalbėti ar tiesiog apkabinti. Kartais suprantame ką norime pasakyti net ir tylos kalba. Dabar skaitytojams kils klausimas: „Iš kur pas tokią jauną merginą tokios savybės?“ Tokia jau mano prigimtis. Kartais jaunas žmogus gali padaryti daug daugiau nei vyresnis. Galbūt suprantu tuos, kurie kenčia, nes ir pati turėjau išmokti kovoti. Jau ketverius metus sergu nepagydoma liga, tačiau kovoju ir kovoti mokau kitus. Niekada nereikia nuleisti rankų. Net ir tada, kai viskas atrodo beviltiška. Juk yra žmonių kuriems daug blogiau.
Mielas skaitytojau, kviečiu prisijungti prie mūsų šeimos, į kurią yra įsitraukę 19 miestų. Čia mes platiname žinią apie tai, kaip nesaugu yra keliauti pakeleivingu transportu, nes šis kelionės būdas neretai baigiasi tragiškai. Į šį projektą norime įtraukti kuo daugiau įvairaus amžiaus žmonių, mokytis iš jų ir mokyti juos. Laukiame savanorių Joniškyje ir kituose miestuose. Ateik pas mus, atrask save, padėk gelbėti gyvybes!
