Padidėjo sergamumas vėjaraupiais

Atvėsus orams, kartu su kitomis ūmiomis virusinėmis infekcijomis ženkliai padaugėjo sergančiųjų vėjaraupiais. Visuomenėje vyrauja nuomonė, jog vėjaraupiai yra vaikiška liga ir ja ,,privaloma“ persirgti. Neretai sakoma: ,,Kuo anksčiau persirgs, tuo – bus geriau“. Deja, toks požiūris nėra teisingas. Vėjaraupiai bent dešimčiai dienų sutrikdo visos šeimos socialinį gyvenimą, o sunkesnė ligos forma sergančiajam, ypač suaugusiam žmogui, gali sukelti ir tam tikras komplikacijas. Pastaruoju metu pastebima tendencija, jog šia liga dažniau serga vyresnio amžiaus vaikai ir net suaugusieji.

Sukrečianti statistika! Per  2016 metų devynis mėnesius (sausio – rugsėjo mėn.) Marijampolės apskrityje  užregistruoti 290 susirgimų vėjaraupiais atvejų. Daugiausiai susirgimų užregistruota Vilkaviškio rajono savivaldybėje. Statistika rodo, kad  daugiausiai susirgimų atvejų  užregistruota 4-6  metų amžiaus  grupėse –  apie 39 proc. visų užregistruotų susirgimų, bei  0-3 metų amžiaus grupėse –34 proc., 7-9 m. amžiaus grupėse sudarė  tik  apie 10 proc. Dažniausiai susirgimai plinta vaikų, lankančių  švietimo įstaigas, tarpe.

Vėjaraupius sukelia Varicella Zoster virusai (VZV), priklausantys Herpes viridae šeimai, virusai  patogeniški tiktai  žmogui. Užsikrečiama nuo sergančiojo vėjaraupiais. Jis gali apkrėsti aplinkinius 2 dienas prieš išbėrimą, visą bėrimo laikotarpį ir 5 dienas po jo.  Virusai plinta  oro-lašeliniu keliu (kosint, čiaudint, kalbant), tiesioginio  kontakto metu per odą (liečiant  bėrimus) bei  per placentą perduodama  naujagimiui (jei serga nėščioji). Susidarius šašams, nuo ligonio jau neužsikrečiama. Inkubacinis ligos periodas (nuo  užsikrėtimo iki pirmųjų ligos požymių pasireiškimo) trunka 11-21 dieną. Kūdikiai iki 3 mėnesių serga labai retai, nes jų organizme dar tebėra šios ligos antikūnų, gautų iš motinos, jei ji anksčiau sirgo vėjaraupiais. Vėjaraupiai pasireiškia karščiavimu, bendru silpnumu, galvos skausmu, apetito stoka, miego sutrikimu ir pagrindiniu simptomu,  būdingu  šiai ligai – pūsleliniu odos ir gleivinių bėrimu. Bėrimui būdinga tai, kad  iš pradžių atsiranda dėmelė, iš jos – pripildyta skaidraus skysčio pūslelė, šiai subliuškus, po 3-5 dienų susiformuoja šašelis. Beria bangomis kas 12 dienų, todėl viename plote galima rasti ir dėmelių, ir pūslelių, ir šašelių. Toks bėrimas atsiranda ant veido, plaukuotos galvos dalies, liemens, rankų, kojų. Ant delnų, padų spuogų paprastai nebūna. Neretai išberia gleivinę – burnos, lytinių organų. Čia pūslelės greitai trūksta ir susidaro kraujuojančių labai skausmingų opelių. Išbertas vietas labai stipriai niežti, vaikas kasosi, net draskosi. Po šašelio dar kokius 3 mėnesius gali likti dėmelė, kuri vėliau išnyksta. Kadangi vaikas labai kasosi ir dažnai nusidrasko iki žaizdelių, į kurias patenka nešvarumų, neretai spuogeliai supūliuoja. Kiekvienoje iš  pūslelių  – milijonai virusų. Todėl pasikasius  ir ta pačia ranka  patrynus akis, virusų patenka į junginę. Tai gali komplikuotis sunkiu virusiniu akių uždegimu. Galimi ir kraujo  užkrėtimo atvejai, gerklės uždegimai,  ausų, plaučių ar  galvos smegenų  uždegimai. Susirgus  nėštumo metu, galimi pakenkimai kūdikiui, persileidimai. Komplikacijų išsivystymo rizika suaugusiesiems, sergantiems vėjaraupiais, yra  didesnė nei vaikams. Infekcija itin pavojinga asmenims, kurių imuninės sistemos funkcija yra sutrikusi. Vieną kartą persirgus vėjaraupiais, daugiau jie nebepasikartoja arba  labai retais atvejais (ne daugiau 23 proc. atvejų). Slapta (latentinė)  forma  išlieka ir vyresniame amžiuje  gali kliniškai pasireikšti juostine pūsleline. Juostine pūsleline, skirtingai nei vėjaraupiais, dažniau serga vyresnio amžiaus žmonės, paaugliai, patyrę stresą, sergantys ŽIV, vėžiu, po chirurginių procedūrų, vartojantys steroidinius preparatus, po spindulinio gydymo ar chemoterapijos, kurių metu sumažėjo imuninės sistemos apsauginiai mechanizmai. Pirmasis juostinės pūslelinės požymis – skausmas pažeisto nervo inervuojamoje srityje. Po kelių dienų toje vietoje atsiranda pūslelinis bėrimas, kuris išlieka vidutiniškai 7 dienas. Dažnai tiek skausmas, tiek bėrimai atsiranda krūtinėje, kai vėjaraupius sukeliantys virusai  pažeidžia tarpšonkaulinius nervus. Nesiremkime mitais! Mitai, kad persirgus vėjaraupiais natūraliai, virusas visą gyvenimą išlieka nerviniuose ganglijuose (mazguose) ir bet kada gyvenime gali pasireikšti juostine pūsleline, kuri labai skausminga ir sunkiai pasiduoda gydymui. Paskiepijus virusas ganglijuose neapsigyvena, todėl rizika susirgti juostine pūsleline yra labai maža.

Specifinio gydymo nuo vėjaraupių nėra. Priešvirusiniai vaistai rekomenduojami juostinei pūsleliniai  gydyti, tačiau  vėjaraupiams  gydyti  jie  neefektyvūs.

Vis plačiau  taikoma specifinė profilaktikos priemonė – vakcina nuo vėjaraupių, į kurios sudėtį įeina susilpninti vėjaraupių virusai. Vakcina pasižymi labai dideliu efektyvumu. Vėjaraupių vakcina sukurta pakankamai  neseniai, todėl jos naudojimo apimtys dar nėra didelės. Lietuvoje vakcina (skiepai) nuo vėjaraupių neįtraukta į vaikų skiepų kalendorių, kuriame nurodyti tik valstybės kompensuojami ir rekomenduojami skiepai. Vakcina skiriama vaikams nuo 12 mėnesių. Vėjaraupių vakcina  negalima skiepyti nėščiųjų, asmenų, kuriems neseniai buvo perpiltas kraujas arba buvo skiriami  imunoglobulinai.

Skiepijimo tikslingumas  grindžiamas tokiais argumentais:  apsaugo nuo  vėjaraupių, sunkių komplikuotų  ligos formų, jeigu  susilpnėtų  vaiko imuninė sistema, saugo  nuo juostinės  pūslelinės   ateityje,  tikslingas  vaiko   ir  visos šeimos  socialinio aktyvumo prasme (izoliavimas sergant,  rizika  susirgimu  užkrėsti kitus šeimos narius, materialiniai  nuostoliai  medikamentiniam gydymui). Vėjaraupių vakcina gerai dera  su  kitomis  vaikams skiepijamomis  vakcinomis, rekomenduojama skiepyti  kartu su tymų, raudonukės epideminio parotito vakcina.

Rekomenduojama  skiepyti:

• visus ankščiau nesirgusius vaikus, vyresnius nei 12 mėnesių (ypač lankančius darželius bei mokyklas ar sergančius lėtinėmis ligomis, imunodeficitais). Vaikams iki 12 m. amžiaus skiriama viena vakcinos dozė, vyresniems nei 12 m. ir suaugusiems asmenims rekomenduojamos dvi vakcinos dozės (antroji skiriama praėjus 6 savaitėms po pirmosios);
• suaugusius, kurie slaugo ligonius ir nėra sirgę vėjaraupiais, bei kitus, turinčius didelę kontakto su šia infekcija riziką (darželio personalas, moterys, planuojančios nėštumą, tėvai, ruošiantys leisti vaiką į darželį, medicinos darbuotojai);
• asmenis, kurių imuninė sistema nusilpusi (sergantieji ŽIV/AIDS, lėtinėmis plaučių, kraujo ligomis, piktybiniais augliais, vartojantieji steroidinius hormonus, imuninę sistemą slopinančius vaistus).

Dėl skiepijimo  būtina pasitarti su savo gydytoju.

Kitos profilaktikos priemonės. Jei pastebėjote, kad vaiką išbėrė, nedelsdami kreipkitės į savo gydytoją.

Kadangi tai labai užkrečiama liga, nuo ligos pradžios vaikas izoliuojamas 10 dienų. Bendravusieji su sergančiuoju laikinai izoliuojami ir stebimi nuo 11 iki 21 dienos. Tėveliai neretai nekreipia dėmesio į šias medikų rekomendacijas. Toks neatsakingas suaugusiųjų elgesys tik dar labiau padidina sergamumą šia liga. Kolektyvus lankantys vėjaraupiais nesirgę vaikai, bet bendravę su sergančiais, izoliuojami 11 – 21 d. nuo bendravimo pradžios. Tėveliai turėtų būti budrūs ir pasirūpinti ne tik savo, bet ir greta esančių vaikų sveikata ir, pastebėjus pirmuosius ligos požymius, neleisti vaikų į kolektyvą. Kuo anksčiau izoliuojamas ligonis, tuo mažesnė rizika kyla aplinkiniams, o šeimose tai padeda išspręsti didelius nepatogumus, nes tėveliai priversti spręsti, kam slaugyti sergantį šeimos narį.

Vaikų ugdymo įstaigose po paskutinio ligonio išaiškinimo rekomenduojama 21 d. vykdyti specialų profilaktikos ir kontrolės priemonių taikymo režimą:

– nepriimti sergančių vaikų;

– stebėti grupę lankančių vaikų sveikatos būklę;

– laiku izoliuoti susirgusįjį;

– drėgnu būdu valyti grupės patalpas, kuo dažniau jas vėdinti;

– užtikrinti asmens higieną (rankų plovimas).