Padorios politikos dekalogas

Ar politika gali būti padori?  Esu įsitikinęs, kad taip, nes kitaip tikrai niekada nebūčiau pasukęs iš garbingo dėstymo ar redaktoriaus pareigų į politikos šurmulį.  Ne politika išpurvina politikus, bet mes, politikai labai dažnai išsukame iš padorumo kelio, kai nustojame laikytis elementarios politinės higienos. Esu įsitikinęs, kad padorūs politikai gali priklausyti įvairioms partijoms. Padorumas tikrai nėra išskirtinė kurios nors politinės partijos nuosavybė. Kita vertus, puikiai suprantu, kad padorumas politikoje nėra madingas, kaip ir kantrybė, tačiau neprarandu vilties, kad ateis laikas, kai ir mes, politikai,  tarnausime žmonėms taip, jog užsitarnausime pagarbą.

Tad siūlau sau ir kolegoms dešimt taisyklių, kurios, savo ruožtu, galėtų būti taip pat ir kriterijai, padedantys įvertinti politikų darbą visiems, kurie balsuoja per rinkimus.

Kalbėti ne apie žmones, bet kalbėtis su žmonėmis. Viena didžiausių Lietuvos politinio gyvenimo problemų – “politinės grietinėlės” atotrūkis nuo likusios visuomenės dalies. Pavyzdžiui, Seime tai pasireiškia tuo, jog labai daug laiko mes, parlamentarai, ginčijamės tarpusavyje dėl smulkmenų ar dėl klausimų, kurie labai svarbūs atrodo mums, bet ne likusiai visuomenei. Veiksmingiausias vaistas – nustoti ginčytis – “kas labiausiai myli Lietuvą”, nustoti lenktyniauti pažadais, bet kalbėtis su žmonėmis, klausytis ir įsiklausyti. Tai skamba, kaip paprastas dalykas, bet iš tiesų yra tikra politinio mentaliteto revoliucija.

Būti vilties, o ne baimės liudytojais. Politika privalo tapti vilties, kūrybos, telkimo bendram darbui, o ne gąsdinimų ir manipuliavimo baimėmis vieta. Tai nėra vien deklaracija – tai kasdienė programa kiekvienam politikui, kiekvienam aktyviam piliečiui.  Bendra sprendimų paieška, viltį gražinančios alternatyvos siūlymas yra tikrasis politikos  kelias. Tai nereiškia, kad nereikia raguoti, kai matai, jog norima priimti žalingą sprendimą, jog nereikia garsiai perspėti, kai matai, jog įstatymo projektas parašytas, galvojant ne apie bendrą gėrį, o apie kurios nors grupės interesus. Tačiau politikoje privalo išlikti kūrybos pradas, turi būti kelrodės žvaigždės, kurios ne tik rodo kelią, bet ir didina vilties atsargas.

Tiesti tiltus tarp žmonių, kur tik tai įmanoma. Tiesti tiltą – tai reiškia ieškoti kito. Net jei kitas šiandien netaps draugu, tikėtina, kad kalbėjimasis jam neleis tapti bent jau aršiu priešu. Tiesti tiltą – tai ištiesti ranką, eiti pas žmones, ieškoti ne to, kas atskiria, bet to, kas jungia ir skatina veikti kartu.

Niekada nepamiršti, kad galutinė instancija yra sąžinė ir Dievas, o ne žiniasklaida ir rėmėjai. Visų mūsų laukia galutinis Kūrėjo Teismas, kuriame bus žvelgiama ne į mūsų įvaizdį, įrašus CV, bet į širdį, tai kiek sugebėjome būti žmonės kitiems, kiek puoselėjome tą Dievo padovanotą svajonę, kuri yra tikroji mūsų tapatybė.

Gerbti kiekvieno žmogaus orumą, taip pat ir savąjį. Tai reiškia nenusiristi iki klouno, linksminančio potencialius rinkėjus. Šiandien labai trūksta politiko garbės kodekso. Net nebūtinai formalaus, detalizuoto, bet veikiau supratimo, kad egzistuoja tam tikra padorumo gramatika, kuriai joks politinis viekimas negali nusižengti.  Jei politikas pats negerbia savo profesijos, natūralu, kad iš jos šaiposi ir kiti.

Dovanoti save, o ne parduoti. Politika – tai misija, o ne „įvaizdžio“ pardavinėjimas. Tik tas gali vadinti save politiku, kuris pasiryžęs dovanoti savo laiką ir energiją žmonėms, o ne paprasčiausiai „dirba politiku“ už atlyginimą. Jei norime kurti orią ir klestinčią Lietuvą, kurios viena iš svarbiausių savybių – dovanojimo kultūra, būtina pradėti nuo savęs. Kiekvienas, kur ir kuo bedirbtume,  galime būti dovanojimo kultūros ambasadoriai. Dovanojimas tikrai nebūtinai materialus. Ne mažiau svarbu dovanoti kitam savo laiką, dėmesį,

Visada ieškoti ne patogaus, populiaraus, bet teisingo sprendimo.  Populistinė politika visai ne tai, kaip galima būtų spėti iš pavadinimo, kuri itin jautri  žmonių nuomonei. Tai politika, kuri siūlo neatsakingus, populiarius, bet ne teisingus atsakymus į svarbius klausimus. Lietuvoje, deja, įprasta problemas “užkalbėti”, paslėpti po storu pažadų sluoksniu. Bėda ta, kad nesprendžiamos problemos pačios neišnyksta, kaip negydomos žaizods, bet virsta vis pavojingesniais pūliniais. Geriausias tas chirurgas, kuris aštriais įrankiais padaro tą operaciją, kurią reikia, o ne tas, kuris duoda kuo daugiau nuskausminamųjų,  tikėdamasis, kad kita krizė bus ne jo budėjimo metu. Pastarasis chirurgas net gali kurį laiką būti populiarus ir vertinamas labiau nei tikras specialistas, tačiau svarbu ne būti populiariu, bet iš tiesų išspręsti problemą.

Prisiminti, kad stiprus ne tas, kuris niekada neparvirsta, bet tas, kuris nuvirtęs turi jėgų vėl keltis. Geriau suklupti ar net skaudžiai susižeisti, ieškant tiesos ir teisingumo, nei likti pasyviu stebėtoju, tvirtinant, kad vienas ar keli žmonės nieko neglai pakeisti. Mokykimės iš savo klaidų, stenkimės jų nekartoti ir kartu suteikime galimybę vėl pakilti ant kokų suklupusiems.

Mylėti Tėvynę, kaip Dievo dovaną. Kiekviena dovana yra tiek malonė, tiek išbandymas. Savinieka visada yra pralaimėjimas. Mums reikia ne skųstis ir aimanuoti, bet kasdien padaryti viską, kas nuo mūsų priklauso, kad Tėvynė taptų bent per žingsnelį gražesnė ir teisingesnė.  Bet kuri valstybė yra didi ne savo teritorija, materialinisi ištekliais, karine galia, bet tuo, kiek turi tikėjimo, vilties ir meilės. Tai resursai, kurie sunyksta nenaudojami ir dauginasi, kai mes būname solidarūs, kai turime drąos tikėti ir pasitikėti vienas kitais, kaip viltis neužgęsta net didžiausiuose išbandymuose.

Prisiminti, kad valdžia – tai pirmiausia tarnystė ir atsakomybė, o ne galia. Politikas atstovauja žmonėms ir, panaudodamas valdžios teikiamas galimybes, tarnauja jiems. Pirmiausia –silpniausiems, nes jiems labiausiai reikalinga valstybės globa.

Skamba nerealistiškai? Iš tiesų, netikiu, kad mes galime per akimirką viską pakeisti. Tikros permainos reikalauja laiko ir pastangų. Tačiau, jei mes patys nesikeisime, tik piktinsimės tuo, kad viskas blogai, permainos niekada neateis. Mano galva,  politikai tinka tai, kas šiandien sakoma apie klimato kaitą – arba mes suvoksime, jog  gyventi taip, kaip gyvename, negalima, nes baigiame viską sugriauti, arba nugarmėsime į beprasmiškų rietenų bedugnę.

Na, o visai pabaigai – trumpas pasakojimas apie tėvą Stanislovą. Pas jį kartą atėjo gyvenimo mėtytas ir vėtytas vyriškis ir pasakė, kad norėtų krikštytis, bet nenori būti kataliku, nes šie visi dviveidžiai. Tėvas Stanislovas tik nusišypsojo ir atsakė: “Puiku, turi galimybę būti pirmas nedviveidins katalikas.”

Taigi ir mes turime bent pabandyti būti kiek kitokie politikai. Tik tada,kai sugrįš bent minimalus pasitikėjimas politika, kai politikai pradės elgtis kilniai ir oriai, vėl turės prasmę vertybinės perskyros ir galėsime rinktis iš tikrų alternatyvų.

Tekstas skelbiams kaip politinė reklama ir apmokėtas iš Seimo nario reprezentacijai ir veiklos viešinimui skirtų lėšų.

Už. Nr. AN-003