Pagarba Dzūkijos etnokultūrai
Lapkričio 21 d. Varėnos viešojoje bibliotekoje pristatyta knyga „Šoka šarka ir genys. Dzūkijos kaimo autentiški vaikų žaidimai“. Dalyvavo knygos autorė Vanda Mockevičienė, iliustracijų dailininkė Astė Masiukaitė, Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus bibliotekos direktorius Petras Zurlys, leidinio sumanytoja Jūratė Tamašauskienė, Nedzingės kaimo etnografinis ansamblis su Nedzingės kaimo vaikais.
„Mūsų protėviai, tėvai paliko mums ir ateinančioms kartoms neįkainojamus turtus: visų pirma – didelę meilę ir dėmesį atėjusiam į pasaulį naujam žmogui. Kiek nuostabių lopšinių! O kur dar mylavimai, bovinimai, krykštavimai. Augant vaikui vis kiti žaidimai, vis kitos dainelės“, – tokiais žodžiais prasideda nedzingiškės Vandos Mockevičienės knyga.
Pasak Petro Zurlio, ši knyga brangi visom reikšmėm. Dzūkijos krašto vaikų rateliai, vikrumą ir kūrybiškumą lavinantys žaidimai, dainos, kaimo žmonių pasakojimai – autentiški, archyvuose tokių dalykų nėra. Neužrašyta medžiaga po kiek laiko užsimirš. Knygą drąsiai galima vadinti vadovėliu, netolimoj ateity kreipsiuosi į Švietimo ir mokslo ministeriją dėl jos tiražavimo. Atkreipiau dėmesį į spalvas; dominuoja – žalia, simbolizuojanti pavasarį, gimimą, ir ruda – rudens, derliaus, gausos spalva. Piešiniai ir tekstas sukuria knygos pilnatvę. P. Zurlys sakė, jog baigė Nedzingės mokyklą, dėkojo visiems savo mokytojams už kūrybiškus ugdymo metodus, kurių dėka jis jaučiasi laisvas laisvos šalies pilietis.
Mokytoja, Nedzingės kaimo vaikų folkloro ansamblio „Piemenukai“ įkūrėja ir vadovė Vanda Mockevičienė, prisiminė tris savo gyvenimo įvykius. Kai šešiametė, viena iš gimtojo Aušrinės kaimo į Liškiavą nukeliavo ir pilkų namukų fone išvydusi baltą mokyklos pastatą, susijaudino, kaip tai gražu. Vėliau, jau būdama pradinių klasių mokytoja, rinko įvairią medžiagą, kaupė periodikos straipsnių iškarpas apie muziką, net nenujausdama, kad šis hobis pasitarnaus darbe. Organizavo Gudakiemio ir Masališkių mokyklų bendrus vakarėlius, todėl direktorė išsiuntė Vandą į muzikos kursus, po kurių prasidėjo muzikos mokytojos karjera. Bendraudama su kaimo žmonėmis, išgirsdavo daug gražių ir įdomių posakių, dainelių, pasakojimų, kad jų neužmirštų, užsirašydavo. Užrašų buvo visur: ant popieriaus skiaučių, laikraščių paraštėse. Praėjusią žiemą nutarė užrašus kaip nors susisteminti, kad neišsimėtytų, kad išliktų. Viską perrašė į piešimo sąsiuvinį. O dukra Jūratė, nusprendė tuos užrašus suguldyti į knygą. Gaila, kad tik pusė tilpo. Apie vaikų folkloro ansamblį „Piemenukai“, jo įkūrėja ir vadovė sakė, jog tai viso kaimo nuopelnas. Rengdama pirmąją programą „Kiaulių neganis, ponu nebūsi“, rėmėsi vaikystėje išmoktais žaidimais ir dainelėmis. Ilgainiui tų turtų neužteko, patys vaikai ėmėsi mokytis iš savo tėvų, senelių, įsijungė kaimo bendruomenė: vieni tautosakos medžiagą pateikdavo, kiti į repeticijas ateidavo dainų pamokyti, treti senovinius austinius andarokus persiuvo „piemenukėms“, tautines juostas dovanojo, dar kiti etnografinius valgius šventėms gamino.
Vandos Mockevičienė dukra Jūratė Tamašauskienė, papasakojo, kodėl knyga išvydo dienos šviesą. „Širdim jaučiau, kad metas surinktą medžiagą įprasminti. Knyga gali būti vertinga mokyklai, šeimai“. Pateikti projektą Lietuvos kultūros tarybai ir gauti dalinį leidybos finansavimą, neužteko. Reikėjo rėmėjų, kuriais tapo Varėnos rajono savivaldybė, Dzūkijos nacionalinis parkas, Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus viešoji biblioteka, UAB „Tandemus“, piniginiais įnašais prisidėjo buvę „Piemenukai“, kiti Nedzingės bendruomenės nariai, spaustuvės „Petro ofsetas“ vadybininkė, savas žmogus nuo Nedzingės, padarė nuolaidą. Norėjom gero popieriaus, kietų viršelių. Suburtas draugų ratas, prisidėjęs prie leidinio parengimo: dailininkė Jūratė Juozėnienė sudarė knygos maketą, keramikė Astė Masiukaitė piešė iliustracijas, redaktorė Margarita Gaubytė penkis kartus tekstą redagavo, melodiją užrašė Robertas Budrys.
Į prašymą iliustruoti knygą, Astė Masiukaitė sureagavo: „aš nepiešiu, aš lipdau“, o jai atsakyta – „tai ir lipdyk tą knygą“. „Besimokydama pirmame Dailės akademijos kurse, pirmą kartą išgirdau mane užbūrusias liaudies dainas, pradėjau lankyti etnografinį ansamblį. Esu Vilnietė, jokio ryšio su kaimu neturėjusi, vaikštinėdama Merkio pakrantėmis supratau, kad per liaudies dainą galiu prakalbinti žolę ir medį, vandenį ir debesis. Mano tautinis kostiumas dzūkiškas“, – pasakojo Astė. Dirbant prie knygos, tapo aišku – pirmiau tekstas, po to visi kiti dalykai. Norėjosi folklorą priartinti prie vaiko, pasiekti, kad pagal piešinėlį, vaikas atpažintų žaidimą.
Varėnos rajono savivaldybės meras Algis Kašėta Vandą Mockevičinę apibūdino kaip Varėnos krašto šviesuolę, kurios asmenybė ir kultūrinė veikla įkvepia visus, neabejingus protėvių tradicijoms, kaip sumanią pedagogę, folkloro kolektyvų vadovę, tautosakos pateikėją, su didžiausiu užsidegimu saugojančią ir puoselėjančia liaudies dainas, šokius, žaidimus, pasakojimus ir nuolat pagarbiai dalijančia kitiems. Linkėjo antrosios knygos pasirodymo.
Renginyje skambėjo Nedzingės moterų folkloro ansamblio (vadovė Nijolė Maceikienė), buvusių „piemenukių“ atliekamos dainos, vaikų žaidimai.
