Pagerbta Aukštaitijos žemė, jos tarmiška šneka ir dvasios savastis
Šv. Valentino dieną Ignalinos rajono savivaldybės viešoji biblioteka pasirinko kaip gerą laiką išreikšti meilę gimtajam kraštui, Lietuvai ir vienai seniausių bei gražiausių pasaulio kalbų. Vasario 16-ajai, Aukštaitijos metams ir Lietuvių kalbos dienoms skirtoje konferencijoje klausytasi įdomių ir įtraukiančių keturių žinomų mokslininkių, tautosakininkių pranešimų apie aukštaitiško pasaulio folklorą, senuosius papročius, aukštaitiškos būties ir būdo ypatybes. Virtuali konferencija organizuota kartu su Valstybine lietuvių kalbos komisija.
Šviesią ir pavasariškai šiltą poezijos ir muzikos įžangą renginiui dovanojo eiles skaičiusi rajono literatų klubo ,,Lelija“ narė Vaiva Kaladinskienė ir gitara grojusi gimnazistė Rimtautė Basytė. Konferencijos svečius, dalyvius pasveikino bibliotekos direktorė Loreta Aleknienė ir Ignalinos rajono savivaldybės administracijos kalbos tvarkytoja Laima Sidorenkienė. Džiaugtasi Aukštaitijos metais, aukštaitiškais dvasiniais turtais, galimybe juos pažinti. Kalbėta apie prasmingą bendradarbiavimą su Valstybine lietuvių kalbos komisija, kurios atstovė Vilija Ragaišienė atvyko į Ignaliną. Viešniai įteiktos savivaldybės dovanos ir dėkota už bičiulystę bei nuoširdžią pagalbą. Prisiminti 2020 m. kartu organizuoti Ignalinos, kaip pirmosios Lietuvių kalbų dienų sostinės, renginiai. Perduoti saulėti linkėjimai šiemet tą vardą nešantiems Gargždams.
Pirmąjį pranešimą apie Aukštaitijos tarmę skaitė Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė dr. Violeta Meiliūnaitė. Pastebėta, kad didžiausioje Lietuvos teritorijos dalyje gyvuojanti, platų patarmių tinklą turinti ir kaip visas gyvenimas laike nuolat kintanti tarmė ir šiandien mus džiugina visu grožiu, savitumu pasirodydama šiuolaikinėje kūryboje: dainose, eilėse, prozos kūriniuose. Klausytasi poezijos ir muzikos įrašų. Aptariant tarminiu požiūriu bene margiausios iš visų regionų aukštaitiškos tarmės ypatybes, pastebėta, kad labiausiai kinta tradicinių anykštėnų, kupiškėnų, širvintiškių patarmės. Toks kitimas yra natūralus reiškinys, daug priklausantis nuo socialinių aplinkybių. V. Meiliūnaitė linkėjo gerbti savo tradicijas, savo tarmę, visą turtingą gimto krašto kultūros paveldą.
Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslinė darbuotoja, docentė, humanitarinių mokslų daktarė Bronė Stundžienė labai jausmingai kalbėjo apie aukštaičių folklorinę tradiciją, aptarė itin vertingą tarminę tautosaką, aiškiai rodančią jos kilmę, vartojimo vietą, atspindinčią senuosius papročius, tikėjimus, turinčią ypatingą galią. Ir nors, kaip minėjo pranešėja, senoji tautosaka jau yra atmintis, į kurią nuolat gręžiamės, bet labai svarbu, kiek ji yra perteikiama, kiek atpažįstama literatūros kūriniuose. Džiaugtasi tarmiškai rašančiais poetais Vladu Braziūnu, Regina Katinaite-Lumpickiene ir kitais. Prisiminta ir viena žymiausių tautosakos pateikėjų, dainų karaliene vadinama Ignalinos krašto šviesuolė Kristina Skrebutėnienė (1855–1943), kurios nesuvokiamai didelį dainų, raudų, pasakojimų, smulkiosios tautosakos palikimą 1934 m. užrašė tautosakos rinkėjas Juozas Aidulis ir muzikologas Juozas Jurga. Daugiausia (net 500) išdainuota senųjų dainų.
Etnologė, tautosakininkė Gražina Kadžytė įdomiais akcentais ir vaizdiniais pavaizdavo aukštaitiško pasaulio matymą, jo atspindį kalendorinėse šventėse, papročiuose. Kalbėta apie aukštaičio ir jo žirgo neatskiriamumą, šimtametes Sartų žirgų lenktynes, senolių menamus tokius smagius Užgavėnių šventės pasivažinėjimus rogėmis ir pirmamečių kumeliukų prajodinėjimą, jau primirštas, pavasarį šaukiančias raitelių kautynes, Jurginių jojimus… O kur dar seniesiems aukštaičiams būdingas muzikavimas, karvių vainikavimas, naktigonės, Advento simbolis – žvakių deginimas avižų geldelėje, avižų kisielius ant Kūčių stalo, geras humoro jausmas ir tiek daug baltos spalvos aukštaičių tautiniuose kostiumuose…
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narė, docentė, humanitarinių mokslų daktarė Jurga Trimonytė-Bikelienė pristatė respublikinį kūrybinį konkursą ,,Mūsų kalbinis kultūrinis kraštovaizdis“, kurį inicijavo Valstybinė lietuvių kalbos komisija, o rengia Lituanistų sambūris drauge su Lietuvių literatūros ir tautosakos institutu, Lietuvių kalbos draugija ir Lietuvių kalbos institutu. Stengiamasi skatinti 1–12 klasių mokinius tirti savo gyvenamosios aplinkos kalbinį kultūrinį kraštovaizdį, ugdyti kalbinę ir kūrybinę raišką. Kalbinis kultūrinis kraštovaizdis – tai gatvių pavadinimai, įvairių vietovardžių kilmės tyrimas, architektūros paveldo objektų nagrinėjimas ir pan. Šiame konkurse labai sėkmingai dalyvauja, prizines vietas užima ir Ignalinos rajono gimnazijų moksleiviai, pristatantys savo rašto darbus, piešinius, filmuotus pasakojimus. Ypač išskirti iš Didžiasalio ,,Ryto“ gimnazijos atkeliavę darbai. Konferencijos dalyviams parodytas Jurgitos Pauliukėnaitės sukurtas filmukas apie krašto kultūrinį ir istorinį paveldą: bažnyčias, atmintinas vietas, senuosius kaimus.
Konferenciją gražia dzūkiška tarme ir liaudišku anekdotu apie linksmus ir greitus dzūkus užbaigė Valstybinės lietuvių kalbos komisijos Programų skyriaus vedėja Vilija Ragaišienė, kvietusi dažniau kalbėti apie regionus, apie Lietuvą, džiaugtis skirtybėmis ir bendromis vertybėmis. Ji džiaugėsi puikia bibliotekos idėja šitaip visus suburti gražiam pabendravimui, o bibliotekai ir meninės programos dalyvėms dovanojo Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto šiemet išleistą knygą ,,Gedimino laiškai“. Konferencijos dalyviai, buvę bibliotekos Atradimų erdvės salėje, kviesti dar nesiskirstyti, išgerti arbatos, maloniai pabendrauti.