Pakilę veikti juodupiečiai garsina savo kraštą

Juodupė – miestelis Rokiškio rajone, 6 km nuo sienos su Latvija, šiemet yra viena iš mažųjų Lietuvos kultūros sostinių. Ar tai keičia žmonių gyvenimo būdą, kokios permainos vyksta ir kokie rezultatai? Apie tai žurnalistas Bronius VERTELKA kalbėjosi su projekto „Juodupė – mažoji Lietuvos kultūros sostinė“ koordinatore, filosofijos-antropologijos ir žemės ūkio plėtros magistre Lina MEILUTE-DATKŪNIENE.

Kam ir kaip kilo idėja siekti šio garbingo titulo ir tapti mažąja kultūros sostine Panevėžio apskrityje?

Kasmet dešimtyje Lietuvos regionų ieškoma, kas galėtų tapti kiekvieno jų mažąja kultūros sostine. Žinojau, kad tokią paraišką gali teikti bendruomenė. Kilo mintis: kodėl nepabandžius ir mūsiškei, kodėl nepristatyti savo bendruomenės, savo krašto? Tai mane ir „užvedė“. Norėjosi dar labiau suburti žmones, suaktyvinti juos, kad drąsiau pasitikėtų, pristatytų savo kraštą, kad nebijotų pasakyti, jog yra kilę iš Juodupės. Tai sustiprintų pasitikėjimą tuo kraštu, kuriame esame, nes kiekviena vietovė yra unikali: turi įdomių žmonių, meno kolektyvų, stebinančių savo veikla. O ir mūsų krašto istorija yra labai graži.

Rengti projektą ėmėtės pati viena ar pasitelkusi bendruomenę?

Tiesiog buvo labai mažai laiko. Kai apie tai sužinojau, susisiekiau su bendruomene ir klausiau: ką darome? Kultūros centro darbuotojų teiravausi: ar padėsite, ar įveiksime numatytus darbus visi kartu. Buvo priimtas bendras sprendimas rašyti projektą. Nieko ypatingo neprirašėme, neprikūrėme kažkokių iliuzijų, kad įvykdysime grandiozinius projektus. Tiesiog buvo įvardytos kelios tradicinės šventės, tradiciniai renginiai ir tie, kurie turi tik užuomazgas, ir poreikis juos sustiprinti.

Kaip sutikote žinią, kad Juodupė tapo 2020 metų mažąja Lietuvos kultūros sostine Panevėžio apskrityje?

Viena vertus, labai džiugiai, kita vertus, reikėjo ir apie užgulusią didžiulę atsakomybę ne vien šiems metams, bet ir visai ateičiai pagalvoti. Juk iškovotas mažosios kultūros sostinės titulas įeis į mūsų krašto istoriją. Supratome, kad laukia daug darbo. Į šią veiklą įtraukėme ir kitas – Aleknų, Didsodės, Lukštų, Onuškio-Juodupės seniūnijų – bendruomenes.

Netikėtai užklupęs koronavirusas turbūt pakoregavo ir jūsų planus. Ką reikšmingesnio, įsimintinesnio sugebėjote pateikti dar prieš karantiną, kur vyksta renginiai?

Jie vyksta dažniausiai bendruomenės namuose. Yra ir kultūros centro salė, talpinanti 300 žmonių.

Prieš pat karantiną, kovo 4-ąją, vyko Kaziuko turgus. Iniciatyvą čia išreiškė dvi vaikų darželio darbuotojos, jau rengusios mugę mažiesiems. Taigi išsirutuliojo mintis surengti didelį Kaziuko turgų ir į jį sukviesti naginguosius mūsų krašto ir rajono žmones su savo gaminiais ir dirbiniais. Kvietėme dalyvauti ir ūkininkus, tautodailininkus. Turgus vyko bendruomenės salėje, sugužėjo gausus vaikų, moksleivių, suaugusiųjų būrys. Iš kito rajono krašto atvykusios Južintų bendruomenės moterys atsivežė kaimiškų lašinių ir naminės duonos ir šiais natūraliais maisto produktais vaišino. Pirmausia buvo išpirktos pačių gamintojų siūlomos prekės. Tai buvo smagus renginys. Reikia tikėtis, kad kitas Kaziuko turgus sukvies dar didesnį prekiaujančiųjų ir rajono žmonių kiekį.

O kovo 11-ąją, Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo dieną, norėjote nustebinti kitu gražiu dalyku…

Turėjome tokią mintį, tautine vėliava apdengti nebeveikiančio vilnonių audinių fabriko administracinio pastato sieną. 11×9 m dydžio vėliavą pasiuvo vietos siuvėjos. Iškabintą vylėmės turėti ištisus metus. Pabuvo tik vieną dieną – apdraskė atūžęs stiprus vėjas…

Šiuo metu bendruomenės namuose galima susipažinti su Reginos Garškaitės-Marcinkevičienės skiautiniais ir tapyba bei Elenos Skruodienės mezginiais ir nėriniais. Numatyta fotografės Elenos Tervydytės, irgi jūsų kraštietės, fotodarbų paroda ir arfininkės Giedros Julijos Tutkutės koncertas, pristatyti ir tautodailininkų dirbiniai. Ar sunku prisikviesti kūrėjus, kad dalyvautų parodose ir išdrįstų viešai parodyti savo darbus? Juk būna, kad kitas dirba užsislėpęs, mažai kam žinomas. Pašnekintas toks ima purtytis: ką aš čia tokio stebuklingo padariau?

Turime Eleną Blažienę, mūsų krašto metraštininkę, daug metų dirbusią kultūros namų vadove Onuškyje. Ji yra sukaupusi daugybę medžiagos apie Juodupės kraštą, sugeba ir „atkapstyti“ liaudies meistrus. Aš – jau kitos kartos žmogus, asmeniškai galiu prisipažinti, kad jų gerai nepažįstu. Smagu, kai yra toks žmogus, jis ir tą ryšį palaiko. Todėl nesunku prikalbinti kūrėją, kad visiems parodytų, ką jis yra sukūręs gražaus. Moterys yra atviresnės, jos papasakoja, kaip tuos dirbinius kuria, ir netgi pataria, kaip tai įmanoma patiems pasidaryti.

Ar jums pačiai sunku prakalbinti žmogų?

Nejaučiu sunkumo bendraudama su savo krašto žmonėmis. Turiu kalbos, bendravimo dovaną. Todėl manau, kad su kiekvienu žmogumi įmanoma susitarti, susikalbėti. Svarbu, kaip iki jo einama, kaip mezgamas tas ryšys.

Ar tenka su medumi ar cukrumi vilioti, kad ateitų į renginius?

To nereikia. Smagu, kad patys žmonės ateina. Gražios buvo Antaninės, čia nuo seno švenčiamos (tai buvo pirmasis renginys po karantino). Šeštadienį linksminosi miestelio parke. Sekmadienį, po šv. Mišių bažnyčioje vyko sakralinės muzikos koncertas.

Aš pati išgirstu pasiūlymų prireikus kreiptis. Labai smagu, labai gera tai jausti. Jauna juodupietė pasiūlė steigti keitimosi senomis knygomis bibliotekėlę. Mintis pasiteisino. Ir niekas nesako, kad ją gali išplėšti ar išvogti. Ateina supratimas, kad ne veltui tai daroma, kai tas visas dalykas užsukamas. Linksma darosi, kai matai pilnutėlę salę žmonių. Tai rodo vienintelį dalyką – jiems trūksta pasimatymo, pasibuvimo kartu. Miestelis vis dėlto pramoninis, jo žmonės labai įvairūs. Juk Juodupė sukurta vilnonių audinių fabriko „Nemunas“ pagrindu. Darbuotojai yra suvažiavę iš įvairių Lietuvos pakampių, ir ta Juodupės istorija nėra labai gili.

Pildosi gražūs Jūsų sumanymai, bet, kaip besisuktumėte, viena to turbūt neįstengtumėte padaryti. Kas Jūsų pagalbininkai, padėjėjai?

Yra komanda, įvairių profesijų žmonės, su kuriais tariuosi. Mūsų bendruomenės nariai irgi įvairaus amžiaus ir įvairių gyvenimiškų patirčių. Turime dvi kultūros centro darbuotojas, kurios visur padeda. Visko reikia: nuo maketavimo iki skrajučių, pakvietimų išnešiojimo. Mano daugiau koordinavimo, darbų paskirstymo, bendravimo su žurnalistais pareigos.

Prieš mums susitinkant, pavyko prašnekinti ne vieną juodupietį. Ir visi, kaip susitarę, šviesiausiomis spalvomis apibūdino būtent Jus. Iš kur tokia atsiradote?

Matyt, aš ir esu tas laidininkas tarp visų juodupiečių, tarp kultūros centro, seniūnijos, jos visų bendruomenių ir tarp rajono valdžios. Aš nesistengiu kažką vaidinti, esu tokia, kokia esu. Aš čia gimusi, čia augusi, visi mane pažįsta ir žino, iš kokios aš šeimos, kaip aš augau, ką aš dariau. Ir mokykloje buvau aktyvi ir matoma. Jaučiu didžiulę atsakomybę prieš tuos žmones, kurie kūrė miestelį. Aš stengiuosi daryti maksimaliai, kas yra mano jėgoms, kurti aplinką, kurioje aš noriu gyventi. Viskas prasideda nuo mūsų pačių. Kalbėdama tiek su seniūnija, tiek su gimnazija ir kitomis institucijomis sakau: „Pabandykime, gal pavyks? Gal šį kartą prasčiau, kitą kartą geriau“.

Projekto „Juodupė – mažoji kultūros sostinė“ koordinatorės pareigos Jums, kaip asmenybei, turbūt – tikrasis išbandymas?

Aš esu drąsi, nebijau žmonių. Manau, kad žmogų kartais reikia padrąsinti. Kartais mums trūksta elementaraus bendravimo, vienas nuo kito esame nutolę. O kai su žmogumi imi kalbėti ir jis atsiveria, tada ne taip baisu. Mes turime vieną gyvenimą ir jo neišnaudoti, būti kažkur pasislėpus vieniems nuo kitų, būtų per didelė prabanga.

Esate baigusi dvi aukštąsias mokyklas, įgijote filosofijos-antropologijos ir kaimų plėtros organizavimo magistro laipsnius.

Labai džiaugiuosi, kad Vilniaus edukologijos universitete įgijau ir pedagogo kvalifikaciją, kuri man labai daug padeda, gelbsti bendraujant su žmonėmis. Šalia turėto filosofijos-antropologijos magistro, šiemet Vytauto Didžiojo universitete apsigyniau kaimų plėtros administravimo magistro laipsnį. Šios žinios man pravers gyvenant kaime, regione. Tai galbūt buvo mano pragmatinis pasirinkimas.

Esate ir Žemės ūkio rūmų atstovė Rokiškio rajonui, dirbate Rokiškio rajono ūkininkų sąjungos pirmininke. Be to, turite savo ūkį. Taigi Jūsų gyvenimas ir veikla yra stipriai susiję su kaimu.

Mano tėvai – ūkininkai. Aš, kaip sakau, užaugau ant grūdų krūvos. Taigi mano pasirinkimas po studijų grįžti į kaimą buvo numatytas. Tėvai 30 metų kūrė ūkį ir gaila būtų jį vėjais paleisti. Ir tą visą dalyką teks man perimti. Per darbymetį darbuojuosi grūdų sandėlyje ir tai man atrodo normalu. Ginant magistro laipsnį Edukologijos universitete iš šviesios atminties prof. Arvydo Šliogerio išgirdau: „Šita tai tikrai liks Lietuvoje“. Nors padedu ir tėvų ūkyje, bet turiu ir savo atskirą ūkį.

Esate ir rajono savivaldybės Tarybos narė, Seimo nario Jono Jaručio padėjėja, turite įvairių visuomeninių pareigų. Ar ne per didelė našta vienai ir ar tai netrukdo šeimai?

Dar neturiu vaikų. Jeigu jų turėčiau, situacija būtų kitokia. Turiu gerą vyrą, jis pakenčia mane tokią (juokiasi). Gyvenu dar tik 32-uosius metus.

Dėkodamas už pokalbį linkiu Jums sėkmės ir stiprybės garsinant gimtąją Juodupę.