Pakruojo dvaras

Lietuvoje yra tiek daug gražių vietų, kad medžiagos vienos dienos kelionėms užteks iki žilos pensijos. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuvoje buvo apie 4.000 dvarų, bet šiandien, įskaitant griuvėsius, yra apie 800. Sunkiai jie stojasi ant kojų, tiksliau, ant pamatų. O ir atstačius tuos dvarus reikia gi juos išlaikyti, kas gali garantuoti stabilius turistų srautus? Dvarų nykimas prasidėjo dar gerokai prieš Antrąjį pasaulinį karą, būtent po paskutiniojo ATR padalijimo, kai nusavinti dvarai buvo atiduodami lojaliems Rusijos didikams ir žemvaldžiams. Dalis jų, laimei, buvo geri filantropai ir ūkiški žmonės, neleido savo naujai nuosavybei sugriūti. Sovietmečiu dvaruose steigėsi įvairios kolūkio kontoros, kas irgi padėjo išsaugoti pastatus bent iš išorės.

Klasicizmo stiliaus Pakruojo dvaras yra vienas didžiausių ir vertingiausių dvarų kompleksų Lietuvoje. Dvaras ne kartą keitė savininkus, kol grafų Miunsterių palikuonė 1786 m. ištekėjo už barono Vilhelmo fon Ropo ir dvaras, kaip kraitis, tapo Ropų giminės nuosavybe. Save Ropai kildina iš senos giminės, susijusios kraujo ryšiais su Rygos įkūrėju vyskupu Adalbertu. Dvare buvo užveistas didelis angliško stiliaus parkas. Šiuo metu patys rūmai nėra lankytojams rodomi, bet kadaise juose buvo sukaupta didelė ir vertinga meno dirbinių kolekcija, šiandien joje buvusių darbų pėdsakai atsekami iki Vokietijoje ir Italijoje turimų kolekcijų, devyniolika paveikslų yra Kauno M.K. Čiurlionio dailės muziejuje, vienas paveikslas ir kelios skulptūros pateko į Šiaulių „Aušros“ muziejų. Ropų laikais dvaras klestėjo kaip gyvulininkystės ūkis, veikė kredito draugija, ligoninė ir akušerinis skyrius. Deja, 1922 m. po žemės reformos Ropams liko nedaug žemės, nors jie ir tada nenuleido rankų. Antrojo pasaulinio karo metais Ropų palikuonis pasitraukė į Vakarus ir apie tolimesnį jo likimą nėra žinoma. Sovietmečiu čia veikė žemės ūkio technikumas. Šiuo metu Pakruojo dvaras yra restauruojamas, pritaikomas turizmo reikmėms, teikia įvairias paslaugas: konferencijos, SPA, viešbutis, jodinėjimas… Daugiau informacijos rasite apsilankę Pakruojo dvaro internetinėje svetainėje.

Mus pasitiko malūnininkas Levukas, kuris parodė mums viešbutį, malūną, pavaišino alumi, papasakojo visokių įdomybių. Išties, labai rekomenduoju užsisakyti Levuko ekskursiją, praplėsite savo erudiciją (akiračio tai ne, nes, pasak Levuko, akiračio plėtra priklauso nuo rakto skylutės dydžio) iki tokio lygio, kokio neįsivaizdavote.

Viešbutis paliko labai gerą įspūdį. Mums leido pasmalsauti po kambarius, o ir patogumais pasinaudoti, nes autobuse buvo 50 asmenybių, tai dvivietis traktieriaus patogumas tokio anšlago neatlaikė. Man labai patiko tas staliukas, kurį matote nuotraukoje, padengtas keraminėmis plytelėmis-glosčiau ir niekaip atsiglostyt negalėjau. Malūne taip pat, būna, jaunavedžius įkurdina, tai greta lizdą turintys gandrai atlekia ant stogo patikrinti kaip jaunavedžiams sekasi.

Pastebėjome porą žvejų, klausėmė Levuko, kokią žuvį jie čia gaudo. Ką dar žvejosi, jeigu ne raktelius nuo spynelės, atsakė Levukas. O statistika tokia, kad moterys bene dešimt metų gyvena ilgiau už savo vyrus. Levuko žmona, pasirodo, jam net užrašą ant kapo sugalvojusi: „Ilsėkis ramybėje, kol aš ateisiu“. Tada, reiškia, ramybė baigsis.

Toliau tęsėme ekskursiją į malūną. Pirmieji vėjo malūnai pradėti statyti Baltijos pajūryje dar XIV a., o daugiausiai malūnų buvo pastatyta vidurio Lietuvoje. Levukas papasakojo apie malūno struktūrą, kodėl jame reikalingos keturios durys, kada reikia surakinti malūno sparnus, kodėl be gero gizelio malūno savininkui būdavo sunku išsiversti, kaip atsirado posakis „Kaip maišu trenktas“ ir kaip sužinoti, ar malūne gyvena velnias. Pakalbėjo ir apie valcuotus miltus-apie tokius esu knygose skaičiusi, iš tokių kepinius kepdavo piršliams pamaloninti, tai jau aukščiausios rūšies miltai turėjo būti. Malūnai taip pat turėjo ženklų kalbą: kada malūninikas dirba, kada ilsisi, kada apylinkėse gedulas, o kada šventė. Levukas taipogi papasakojo apie Levenhuką ir jo išrastą teleskopą, kurio pagalba buvo nustatyta, kad mielės yra gyvos, todėl jas plikyti verdančiu vandeniu negalima. Juk, sakė Levukas, daugintis visada maloniau kambario temperatūroje. Moterys raudome ir droviai akis žemyn delbėme, ką tas ponas malūnininkas čia kalba.

Jeigu kuri pro Meilės vartus pereis tris kartus, tai per pusę metų ištekės, sakė Pakruojo dvaro gidas. Teksto autorė sugebėjo pereiti 4,5 karto, tai per tą žioplumą ir toliau liks sena pana ant rugienų šiaudų. Jau minėjau, kad dvare buvo užveistas parkas. Jame labai įdomiai buvo pasodinti medžiai, taip vadinamais „lizdais“ – po kelis vienoje vietoje. Manoma, kad tai yra šeimos simbolis.

Žinau iš įvairių skaitymų, kad grafai Tiškevičiai savo žiemos soduose užsiaugindavo bananų, o Radvilų soduose buvo apelsinų, citrinų, figų ir granatų (Šaltinis: Kulinarinė kelionė laiku. LMKA). Štai netaip jau toli nuo mūsų esančios Myro pilies parke stiklu dengtose oranžerijose egzotiški augalai augo vazonuose ir kubiluose, o vasarą būdavo išnešami į lauką. Minima net 400 rūšių, jų tarpe buvo citrusai, figos, kiparisai, raudonmedis, lauro medis, itališkas riešutmedis (Šaltinis: Myro pilis. Magnus Ducatus Lithuaniae projektas). Žinant mūsų geografinio regiono klimato sąlygas (dabar už lango Baltupiuose man sninga) tai tikrai nuostabu. Gal ir gali būti, kad ir Ropų šeima mėgavosi šviežiais egzotiškais vaisiais?

2014 m. Pakruojo dvaras dalyvavo ruošiantis istorinei kelionei keturkinkėmis pašto karietomis Sankt Peterburgas-Kaunas-Varšuva ir išlydėjo keturkinkį žemaitukų traukiamą diližaną į Rundalės pilį. Senuose Ropų giminės dokumentuose rasti pasakojimai apie puotas, kuriose dalyvavo ir svečiai iš Latvijos. Juk atstumas – tik 50 km. Daugiau apie istorinio pašto kelio atkartojimą skaitykite Keturkinkiu diližanu – istoriniu maršrutu Pakruojo dvaras-Rundalės pilis. Dar čia būna organizuojami paršelių bėgimo čempionatai, tik dabar liūdnos naujienos užslinkusios ant skeltanagių padangės.

Pietums gavome skanių barščių ir kepsnio „Varnos akis“. Svečiavomės ilgiau nei planavime, nes niekaip iš Pakruojo dvaro vaišingumo negalėjome ištrūkti.

Daugiau autorės įspūdžių iš kelionių rasite – http://kootvela.blogspot.lt/