Palėpės istorijose – Varėnos krašto žmonės
Balandžio 6 dieną Varėnos viešojoje bibliotekoje knyga „Palėpėje, į kurią atsėlina vakaras“. Dalyvavo autorius Česlovas Skaržinskas, literatūros kritikas, eseistas, redaktorius – Valentinas Sventickas, istorikas Linas Janulevičius, Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus viešosios bibliotekos direktorius Petras Zurlys.
Č. Skaržinsko „palėpės“ istorijose daug mums pažįstamų žmonių. Tarp herojų – ir Varėnos, Merkinės krašto šviesuoliai, žemę, artimą mylintys žmonės, talentingi kūrėjai. Autorius pasakoja apie keturių brolių Dzūkijos partizanų Vinco, Prano, Jono ir Antano Ivanauskų likimą, fotomenininkų Algimanto ir Mindaugo Černiauskų kūrybą, poeto ir eseisto Stasio Stacevičiaus, žurnalisto ir knygų autoriaus Aloyzo Tendzegolskio kūrybos ir gyvenimo laikotarpius. Dažnai mini ornitologą Eugenijų Drobelį, o Gudakiemio ūkininkui, profesionaliam bitininkui Vytautui Rauloniui, sukūrusiam modernų ūkį, skyrė gražų pasakojimą „Ko nepasakė Vytautas“. Česlovas rašo ir apie savo tėvus, mokytoją Antaną Čapliką, iš Burokaraisčio kilusį bibliotekininką Petrą Zurlį, liaudies dainininkę Oną Pašukonytę-Jauneikienę, seniausią Gudakiemio gyventoją Adelę Žėkienę, audėją Vladislovą Gudelionienę. Gausiai nuotraukomis iliustruotoje istorijoje „Rugsėjo gervės“ dalijasi įspūdžiais apie žymių kraštiečių susitikimą Marcinkonių etnografinėje sodyboje.
Renginio svečiai atkreipė dėmesį, jog Česlovas Skaržinskas nevengia istorinių realijų, faktų, datų, gamtos aprašymų. Įvykius mato plačiau – tautos ir istorijos kontekste. Atspindi, kaip per Dzūkiją perėjo sovietmečio buldozeris. Pasakodamas apie partizanus brolius Ivanauskus, paliečia pokario herojinės epochos aspektus. Knygoje daug šviesos, gėrio, vilties, kuri gali vesti pirmyn. Svečiai linkėjo Česlovui parašyti gimtojo Gudakiemio istoriją.
Česlovas prisipažino, nemažai vakarų praleidęs paties įrengtoje palėpėje, kurioje sukaupta daug senų knygų, žurnalų, laikraščių, teikiančių jam vertingą ir įdomią informaciją. Knyga parašyta per metus, panaudoti keli senesni tekstai. Prieš 10 metų būtų buvę lengviau rašyti, nes tebegyveno daugiau žmonių, iš kurių būtų galėjęs surinkti daugiau faktų. Džiaugėsi, kad dar sutiko partizano Jono Ivanausko žmoną, publikavo unikalią nuotrauką, kurioje Jonas su sūneliu ant rankų. Dėkojo Daliai ir Vytautui Raulioniams, kitiems žmonėms, rėmusiems knygą.
