Palukščio ir Milašaičių kaimų bendruomenės nuotaikingai atšventė Žemės dieną
Tradicinis Palukščio ir Milašaičių kaimų (Raseinių r.) bendruomenių renginys, skirtas Žemės dienai ir Lygiadieniui paminėti, vyko kovo 22 d. vaizdinguose Kejėnų archeologinio komplekso šlaituose. Į šventę susirinko arti šimto žemę ir šią vietą, tradicijas mylinčių žmonių. Džiugu, kad mūsų renginiuose lankosi kaimų bendruomenių (Gėluvos, Girkalnio, Didžiulių, Verėduvos, Ramonų, Ariogalos, Betygalos, Lenkelių) nariai, rajono Savivaldybės tarybos narys Jonas Vazgys, Raseinių rajono VVG pirmininkas Vincas Blinstrubas, Raseinių rajono kaimų bendruomenių sąjungos pirmininkė Loreta Sirvidienė, Girkalnio seniūnijos seniūnė Justina Šaulienė, Girkalnio mokyklos mokytojai ir moksleiviai – visų net neišvardinsi.
Į renginį visus nuotaikingai kvietė K. Kružiko vadovaujami saviveiklininkai. Renginį pradėjome prie stendo, prisistatė keturios stichijos: Vandens stichija (ją vaidino Rūta), Oro stichija (Rita), Ugnies stichija (Laima), Žemės stichija (Gražina). Susitvarkę vėliavas, prisipūtę balionus pakilome laiptais į Kejėnų archeologinį kompleksą. Jau tradicija tapo stabtelti pilkapiuose, nulenkti galvą protėviams ir, pagerbiant jų atminimą, uždegti žvakeles. O jų kiekvieną kartą atsinešama vis daugiau… Moksleiviai padeklamavo savo sukurtas ir žemei skirtas eiles.
„Žemė – tai gimtieji namai ir užuovėja žmogui, gyvūnui ir paukščiui. Joje gyvybės semiasi medžių šaknys, o gelmėse esantys gamtos turtai skatina žmogaus gerovę. Žemė savyje jungia vandenį ir ugnį, vėjo dvelksmą žydinčioj pievoje. Žodžiai (mintys) – gamtos vibracijos. Gražūs žodžiai sukuria gražią gamtą, aplinką. Blogi, baisūs – baisią. Tai yra Visatos esmė. Gamta niekados mūsų neapgaudinėja, tik mes patys nuolat apsigauname“, – sakė stichija Žemė.
Prieš piliakalnį visus pasitiko Vandens stichija – skambėjo Girkalnio moksleivių sukurtos eilės, saviveiklininkų dainos. Plovėme Šventupio vandeniu rankas, dovanojome vandens buteliukus. „Vanduo – neįkainuojamas turtas. Vanduo – būtinas gyvybei. Tai – pati gyvybė“, – sakė Antuan de Sant Egziuperi.
Ne mažiau mums svarbus oras, nuo kurio priklauso žmogaus veikla ir gyvenimas. Šviežio vėjo gūsiu nuginama kaitra, atgaivinamas bręstantis derlius… Nuo senovės žmonės mokėjo atspėti orus, prisitaikyti. Stichija kvietė būti daugiau gryname ore, nebijoti permainų.
Ketvirtoji stichija – visa kurianti ir naikinanti ugnis. Be jos nebūtų namų židinio šilumos, negimtų molio puodynė, nejudėtų garvežiai. Ji kalbėjo apie naudą ir pasekmes, ką gali, jeigu elgiamės netinkamai. Jos kaitrios liepsnos dėka ir buvo uždegtas laužas.
O kas šiandien Žemė be Žmogaus? Būtų nežinomas susiraukšlėjęs kamuolys. Džiaugėmės susirinkusiais. Kalbinome visus norinčius. Vaišinomės Žemės dovanomis – obuoliais, riešutais. Dėkojome Girkalnio moksleiviams už eilėraščius ir inkilus, muzikantams ir dainininkams – už dainas. Renginio organizatoriai priminė, kaip svarbu mylėti Žemę, Gimtinę, šį kampelį – Kejėnus. Mylėti ne tik žodžiais, bet gerais darbais. Gražinti. Tvarkyti. Atsidėkodami apkabinome Žemę, ėjome rateliais aplink laužą, dainuodami mielas lietuviška dainas.
Paleidome dangaus šviesulius. Tegul džiugina akį, tegul nuneša linkėjimus ir pasako – „Mes esame. Mes čia…“.
Niekas neskubėjo skirstytis. Džiaugėmės puikiu oru, liaudiškomis dainomis ir linksma muzika. Jau tradicija tapo, kad po renginio visi buvo vaišinami Palukščio dvaro šeimininkių virta koše.
