Palūšės kaimo lobis
Vasario 20-ąją stiprios sveikatos ir šviesių dienų linkėta 90-mečio sulaukusiai Palūšės kaimo gyventojai Vandai Stanislavai Rastenienei. Ją aplankė savivaldybės mero pavaduotojas Juozas Rokas ir seniūnas Jonas Polito. Buvo perduotas mero sveikinimas, dovanos, užrišta juosta. ,,Kiekvienas žmogus prisideda savo gyvenimu, darbais prie krašto istorijos kūrimo, kiekvienas palieka pėdsaką…”– sveikindamas jubiliatę sakė vicemeras. Gera buvo pasisvečiuoti Vandos ir jos vyro Stanislovo geltonajame namelyje, pasiklausyti jų įdomių pasakojimų, nusistebėti šių žmonių stiprybe ir pasidžiaugti meile gyvenimui.
Vandos gyvenimas – ištisa darbų darbelių virtinė, gal pagalvotum, tikrai ne moters jėgoms, bet ji visą jai skirtą lemtį kantriai nešė. Nors dar ir šiandien užeina graudulys, kad taip ir nepasiekė didesnių mokslų. O taip norėjo… Palūšės pradinėje mokykloje jai puikiai sekėsi visi dalykai, o ypač matematika. Daugybos lentelę iškart išmoko, o uždavinius gliaudė kaip riešutus, net klaidas užduotyse surasdavo. Mokytojas Kazys Martinkėnas irgi labai gailėjosi, ir vėliau ją sutikęs vis kalbėdavo, kad reikia mokslo siekti, tačiau gyvenimo realybė buvo stipresnė: ,,Vokietys judošius skrisdamas lėktuvu bombą numetė, mano mama taip išsigando, kad ilgai nekalbėjo, dirbti negalėjo. Baigus pradinę aš ūkį tvarkyt pradėjau, trys broliai dar maži buvo…”. Vanda, būdama vos 11-kos metų mergytė, visus vyriškus ir moteriškus darbus dirbo. Nuo tada iki dabar senu papratimu 4 val. ryto keliasi. Mena senolė, kaip mokytojas atėjo mamos prašyti ir jam buvo atsakyta: ,,Jei ana ais mokytis, mes badu numirsim…”.
Graži, aukšta lyg liepa užaugo Pašakarvio kaimo šokėja, šauni muzikantė. Vakaruškose Palūšėje armonika grodavo, o kai negrodavo, ją ,,patys geriausi šokėjai šokeno”. Tose vakaruškose merginą ir nusižiūrėjo šaunus, dabar jau legendiniu vadinamas, žvejas Stanislovas. Jis nelabai šokius mėgo, bet užtat pasidairyti laiko turėdavo. ,,Jei būčiau negraži, būt Rastenis neėmęs…”– juokiasi moteris. Ji dabar labai džiaugiasi, kad jie vis dar abu po namus kruta, juk tokio amžiaus poroje nedaug kas besulaukia. Stanislovui jau 93-eji. Tačiau jis dar vis žvejyba gyvena. Ir dabar laukia stintelių šventės, juk jo senojo amato išmanymo ir patarimo jauniems žvejams tinklais traukiant stinteles vis prireikia. vyras sako, kad Palūšėje dauguma gyventojų ,,atiejuoniai“, o jų namelis, senelių ir tėvų statytas ir perstatytas, jau turbūt daugiau nei 120 metų istoriją skaičiuoja. Mena, kad jo vaikystėje Palūšėje labai daug žydų gyveno. Geri, draugiški jie buvę, berniokai per šabą eidavo į jų namus ugnies krosnyje uždegti, už tai skanių macų gaudavo, o Stasio tėvai mokėjo ,,židauskai“ kalbėti.
Vanda, juokais nutildžiusi vyrą, pasakoja toliau. Dirbo ji keliolika metų ,,Aušros“ kolūkyje, paskui žuvininkystės ūkyje tinklus siuvo, o ilgiausiai, 23-ejus metus, laiškininke. Palūšėje ir po aplinkinius kaimus paštą nešiojo. Dabar net ir sunku įsivaizduoti, kiek kilometrų nueidavo: ,,Labai žmonės daug spaudos ėmė. Kaimai buvo pilni, o vasaromis privažiuodavo poilsiautojų. Kai gauni telegramą, tai bėgte bėgi, neši…“. O kur dar namų ūkis, trys vaikai. Viską suspėdavo, stipri buvo. Po darbų ir saviveikloje sudalyvaudavo. Moteris Palūšėje dar žinoma ir kaip šauni grybautoja. Atrodo, kad jau nėra miške nė vienos voveruškos, o ji nueina ir prirenka. Dar pernai grybavo.
Vanda puikiai mena ir karo, ir pokario metus: ,,Visko buvo, ne kartą nušauti galėjo, bijojom. Teko ir badauti. Iš Vokietijos kai varė karvių bandas, tai visas mūsų pievas nuganė. Kiškius su broliais kilpom gaudėm, žvejojom…“. Kai sužinojo, kad Stalinas mirė, Vanda tuomet klube vaidinimą repetavo. Drąsi moteris ir pasiūlė vado portretą nukabinti nuo sienos ir išmesti, bet tuoj nutildyta buvo. Išgyveno, sulaukė laisvos Lietuvos.
Dabar garbingoji Palūšės pora džiaugiasi savo vaikais, anūkais, proanūkiais ir proproanūkiais. O kai susirenka vasarą visi, tai arti trijų dešimčių – dainuoja tuomet senolių širdys. Šiandien Vanda ir Stasys gali būti vadinami šio krašto lobiu, nes jų gyvenimas, jų prisiminimai ir patirtys yra tokie vertingi. Abu galėtų pasakoti ir pasakoti…Tai tikroji istorija, kuri turėtų būti išsaugota.
