Paminėta garsi Kėdainių krašto gydytoja
Marijos legiono iniciatyva organizuotas Kėdainių miesto, Kėdainių krašto, Lietuvos Respublikos nusipelniusios gydytojos Teklės Bružaitės paminėjimas, skirtas jos 110-osioms jos gimimo metinėms, prasidėjęs šv. Mišiomis. Jas Šv. Jurgio bažnyčioje aukojo klebonas kun. Artūras Stanevičius.
Teklė Bružaitė gimė 1909 m. rugsėjo 23 d. Juknaičių kaime, Šilutės rajone. 1933 metais baigė Kauno VDU medicinos fakultetą, priėmė Hipokrato priesaiką. Pirmoji jos darbovietė buvo Kauno Šv. Luko ligoninė. 1934 metais gydytoja T. Bružaitė atvyko dirbti į Kėdainių apskrities ligoninę, o 1936–1944 metais dirbo Kėdainių rajone Grinkiškio valsčiaus medicinos punkto vedėja. Nuo 1944 metų ji dirbo Kėdainių apskrities ligoninės ambulatorijos gydytoja, vaiko ir moters konsultacijos skyriaus vedėja, greitosios pagalbos gydytoja, Vaikų infekcinių ligų skyriaus vedėja, Kėdainių centrinės ligoninės Vaikų konsultacijos vedėja, Vaikų ligų skyriaus vedėja. Nuo 1962 metų iki mirties T. Bružaitė dirbo Kėdainių centrinės ligoninės Vaikų poliklinikos gydytoja-pediatre.
1990 metais gydytojai Teklei Bružaitei suteiktas Kėdainių miesto garbės pilietės vardas, 1991 metais – Kėdainių krašto garbės pilietės vardas, Lietuvos Respublikos nusipelniusios medikės vardas. 1988 m. lapkričio 6 d. Kėdainių gydytoja T. Bružaitė ir mokytojas Jonas Viržonis iškėlė lietuvišką Trispalvę, pašventintą Kėdainių Šv. Jurgio bažnyčioje, virš Kėdainių rotušės. Gydytoja prieš Antrąjį pasaulinį karą Grinkiškyje įstojo į šaulių sąjungą.
Kai mes galvojame, kam padėti, svarstome, ar žmogus vertas pagalbos. Gydytoja T. Bružaitė apie tai negalvojo. Atėjusi į žemę meilei ir tarnystei tą misiją šventai vykdė. Ją pažinojo ne vien Kėdainiai. Ligos ištikti žmonės atvykdavo iš atokiausių Lietuvos kampelių. Gydytoja ir pati ateidavo į šeimas pažiūrėti, kaip jaučiasi jos gydomi ligoniukai. Ypač globojo vaikus. Pati sudarydavo vaistų sudėtį. Puikiai gydė pneumoniją. Vien paklausiusi fonendoskopu, nustatydavo diagnozę, o jei būdavo kas neaišku, siusdavo atlikti tyrimus.
Daug dėkingų širdžių tą kartą susirinko bažnyčioje į paminėjimo ir padėkos šv. Mišias. Gyvendama Kėdainiuose ji finansiškai rėmė šaulius. Su pagarba gydytojai šv. Mišiose dalyvavo Kėdainių šaulių kuopa ir vadė Kristina Župerkienė, Bažnyčios maldos grupės: Marijos legionas, Gyvojo Rožyno kalbėtojos, „Caritas“, parapijos bendruomenė, Pirmajai Komunijai besiruošiantys vaikai. Visi nors maža dalele norėjo prisidėti prie šio gražaus Marijos legiono maldininkių sumanyto gydytojos T. Bružaitės 110-ųjų gimimo metinių paminėjimo bažnyčioje. „Caritas“ iki šv. Mišių sukalbėjo vieną Rožinio dalį už gydytoją T. Bružaitę, nupynė ilgą tujų juostą, kurią atnašavo šv. Mišiose. Marijos legionas atnašavo gėles ir žvakeles. Visuotinėje maldoje prašėme Viešpatį, kad būtume stiprūs ir gebėtume taip mylėti savo artimą ir jam tarnauti kaip mylėjo žmogų ir jam tarnavo gydytoja T. Bružaitė. Melsta dangaus džiaugsmo tikėjimo seseriai gydytojai T. Bružaitei.
Šv. Mišiose dalyvavo T. Bružaitės dukterėčia ilgametė mokytoja Valerija Daugvilienė. Ji įdomiai papasakojo apie savo tetą. „Ji kėlėsi anksti, nes jau 6 valandą ryto priimdavo pacientus namuose, o 7 valandą eidavo į darbą Kėdainių centrinėje ligoninėje. Daktarė mėgo vaikščioti pėstute. Žmonės matydavo, kaip nedidukė, nešina rankine gydytoja, eidavo iš darbo arba į darbą. Mėgo pasivaikščioti ir savo kieme prieš miegą. Rytais darė mankštą, sportavo. Gyveno ji su savo seserimi Juzyte. T. Bružaitė kilusi iš gausios šeimos. Jono ir Teklės Bružų šeimoje užaugo aštuoni vaikai: du sūnūs ir šešios dukros“. Valerija pas savo tetą gydytoją T. Bružaitę gyveno trejus metus, kol baigė vidurinę mokyklą ir išėjo į savarankišką gyvenimą.
Po šv. Mišių bažnyčioje organizuota valandėlė „Širdies šviesa“. Joje širdingai padėkota klebonui kun. A. Stanevičiui už šv. Mišių auką.
Čia apie gydytoją kalbėjo klebonas Artūras, jos dukterėčia V. Daugvilienė papasakojo apie gydytojos gyvenimą. Kėdainių krašto literatai Dedikacijų Kėdainiams knygoje skyrė eiles ir gydytojai T. Bružaitei. Marijos legionierė Virgilija Bobinienė perskaitė Didonos Barauskienės eilėraštį, dedikuotą gydytojai. Šauliai, Marijos legionierės, bažnyčios choras, gydytojos T. Bružaitės dukterėčia Valerija vyko į kapines Kauno gatvėje prie kapo uždegti žvakelių ir padėti gėlių. „Caritas“ grupė su vadove Melanija Pivoriene apjuosė paminklą žalių tujų juosta.
Bažnyčios choras drauge su šauliais ir kiti susirinkusieji sugiedojo „Viešpaties Angelo“ maldą ir „Marija, Marija…“
Agapėje prisiminimais apie gydytoją dalijosi 50 metų vaistinėje išdirbusi Janina Baltuškienė. Jai nuolat teko bendrauti su T. Bružaite: „Būta ir pavydo. Kartą paskambino sveikatos apsaugos ministras ir pasakė man, kad yra skundas prieš gydytoją ir reikia surinkti visus jos ligoniams išrašytus receptus. Surinkau. Mat gydytoja be ministro leidimo priimdavo pacientus savo namuose. Sutikusi Teklę pasakiau ir apie ministro skambutį, ir apie receptus. Ji labai nusiminė, kad nebeleis priimti pacientų namuose, tačiau skundas padėjo išspręsti gydymo namuose klausimą. Gydytojai T. Bružaitei buvo leista priimti ligonius namuose“, – sakė J. Baltuškienė.
Dukterėčia V. Daugvilienė pasakojo, kad daktarė iš Mokesčių inspekcijos turėjo išsipirkusi patentą, bet vėliau jis labai pabrango. Gydytoja T. Bružaitė nenustatydavo kainos už gydymą – kas kiek palikdavo, tiek užteko, o iš kėdainiečių visai nieko neėmė, todėl to patento daugiau nebeišgalėjo prasitęsti. Užsukus į gydytojos namus finansų kontrolieriams, pacientams tekdavo netgi slėptis. Dukterėčia Valerija pokštavo, kad vieną pacientą jai teko malkinėje slėpti.
Daug gražių atsiminimų apie gydytoją buvo papasakota tą sekmadienio popietę. Mokytoja, Marijos legiono maldininkė V. Bobinienė kalbėjo susigraudinusi, kad tik gydytojos T. Bružaitės dėka išgyveno jos sūnus. Kiti prisiminė, kaip tėvai veždavo juos, vaikus, pas gydytoją Teklę. Daktarė skubius ligonius priimdavo be eilės ir net vėlyvu paros metu. Maža gatvelė nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro buvo pilna laukiančių automobilių.
Janina Meškauskienė pasakojo, kad gydytoja labai mėgo liaudies dainas. Taigi šauliai padainavo kelias jos mėgstamas.
Teko ir šių eilučių autorei artimiau bendrauti su gydytoja Tekle. Ji gydydavo ne vien kūną, bet ir dvasią, padrąsindavo, pasakydavo tvirtą žodį, įkvėpdavo pasitikėjimo savimi.
Norėta jos vardu pavadinti Kėdainių centrinę ligoninę. Gydytoja nusipelnė, kad būtų įamžinta tarsi angelas, budintis virš mūsų. Tai būtų palikimas ateinančioms kartoms, kad žmogus, atėjęs į žemę meilei ir tarnystei, sąžiningai vykdydamas savo šventą pareigą, gali daug nuveikti savo artimo labui. Nemylėdama žmonių gydytoja nebūtų nuveikusi tiek kilnių darbų, kurių svarbiausias buvo gelbėti artimo gyvybę ir jį gydyti. Ji pateisino savo kilnų vardą įrašydama jį savo darbais į žmonių gyvenimus.
Knygos apie gydytoją Teklę Bružaitę: „Kėdainių krašto Garbės pilietė – gydytoja Teklė Bružaitė“ (parengė Z. Beliauskienė, V. Grigorjevienė, B. Lysenkienė). – Kėdainiai: Kėdainių M. Daukšos viešoji biblioteka: Kėdainių rajono savivaldybė, 1996, „Raidė“, 35 p.; „Be savo gyvenimo (gydytojos Teklės Bružaitės monografija)“ (parengė Jonas Jucevičius). – Kėdainiai: Ramutės Šukienės l-kla, 1998, – 183 p.
