Paminėta koplyčios 170 metų sukaktis
Tradiciškai tikintieji paminėti Gedulo ir Vilties dieną susirenka į Staliorių koplyčią (Šakių r.). Šiais metais ši data šio krašto žmonėms buvo svarbi dar ir tuo, kad kartu minima ir koplytėlės 170 metų sukaktis. Todėl joje buvo aukojamos šv. Mišios už mirusius tremtyje, prisiminti čia pat, kapinėse, palaidoti partizanai.
Prisiminti tremtyje žuvę
Staliorių kaimas yra 6,5 km į rytus nuo Lukšių, 6 km šiaurę nuo Paluobių. Staliorių koplyčia stovi kiek atokiau nuo artimiausių gyvenviečių, pakilumėlėje, prie lauko keliuko esančiose kapinėse.
Birželio 13-ąją, sekmadienį, į Staliorių kaimą gausiai susirinko žmonės paminėti koplytėlės 170 metų sukaktį, pagerbti tremtinius. Visus susiburti pakvietė Liepalotų bendruomenės centro „Tėviškė“ pirmininkė Alvyra Janavičienė kartu su Lukšių kultūros centro darbuotojais. Popietė prasidėjo šv. Mišiomis, kurias aukojo Paluobių Šv. Angelų Sargų parapijos klebonas kun. Andrius Vaitkūnas. Klebonas dėkojo Dievui, kad šis jam suteikė galimybę kartu pasimelsti už kapinėse palaidotus partizanus bei visus mirusiuosius. Anot klebono, šiandien norisi kalbėti ne vien apie gedulą, bet ir apie viltį.
„Viltis yra viena iš dieviškųjų dorybių. Kiekvieno žmogaus gyvenime yra be galo svarbu turėti viltį. Žmogus viltį prarasti gali dėl įvairių priežasčių: ištikus nelaimei, senatvėje ar užklupus ligai. Kas padeda neprarasti vilties? Mums, krikščionims, – tikėjimas. Krikščioniška viltis kyla iš tikėjimo Jėzumi, mes į Viešpatį sudedame savo viltis, troškimus“, – susirinkusiems kalbėjo kun. A. Vaitkūnas.
Anot kunigo, jam kyla klausimas, ar tie žmones, kuriuos trėmė į Sibirą, tąkart taip pat turėjo viltį gyventi, viltį sugrįžti į tėvynę. Kunigo žodžiais, žmonių viltis, meilė tėvynei, Dievui bei artimui, virto eilėraščiais, dainomis bei giesmėmis.
„Ta viltis tapo pagrindine varomąja jėga, kuri leido žmonėms tremtyje išgyventi“, – tarė dvasininkas ir kvietė pasimelsti už tuos, kurie buvo ištremti.
Po šv. Mišių, kun. A. Vaitkūnas dar kartą palaimino Staliorių koplyčią, sakydamas: „Visagali viešpatie Dieve, laimink šią koplytėlę, maldos namus, čia susirenkančius žmones, jų šeimas, artimuosius. O palaidotiems greta esančiose kapinėse, mirusiems, suteik Amžinojo džiaugsmo šviesą ir ramybę, o gyviesiems Dangaus malonių“.
Meno kūriniai išgabenti
Staliorių koplyčios istoriją priminė Lukšių kultūros centro renginių organizatorė Inesa Bagdanavičienė. Anot jos, Staliorių koplyčia galėjo atsirasti dar anksčiau nei 1851 metais.
Pasak istorinių šaltinių, pastatas buvo stačiakampis, apkaltas lentomis, dengtas šiaudų stogu, su lentinėmis grindimis ir lubomis bei keturiais langais.
„Ši koplyčia neturėjo formalios fundacijos, titulo ir atlaidų, buvo prižiūrima netoliese gyvenančių parapijiečių ir veikė privačios Lukšių parapijos koplyčios teisėmis. Mišios joje buvo aukojamos retkarčiais, per laidotuves, o liturginius reikmenis kunigas atsiveždavo iš parapinės bažnyčios. Viduje buvo vienas altorius su portatiliu. Medžiais apsodintas kapines, kuriose stovėjo koplyčia, juosė medinė tvora, 1899 metais buvusi prastos būklės“, – pasakojo I. Bagdanavičienė.
Anot istorinių šaltinių, 1936 metais koplyčia buvo atnaujinta – greičiausiai tuomet buvo pristatytas prieangis, gal ir zakristija. Tada galėjo būti pakeista ir stogo danga.
Po Antrojo pasaulinio karo Staliorių koplyčia kurį laiką dar veikė. Ji uždaryta 1974 metų liepą. Joje buvę meno kūriniai išgabenti į Vilnių, o pastato raktą nusavino sovietinės valdžios atstovai. Koplyčioje nebeliko altoriaus, septynių paveikslų ir keturių skulptūrų, o gal ir daugiau kūrinių. Dalis turto pateko į tuometinį Ateizmo muziejų, dalis – į Vilniaus dailės muziejų.
1994 metais koplyčia buvo suremontuota: atnaujinta apkala, sudėtos grindys, paremontuoti lentiniai įrenginiai. Šio remonto, kaip ir kitos statinio datos, užrašytos ant pastato bokštelio. Dar vienas remontas atliktas ir 2014 metais. Ir šiandien Staliorių koplyčia prižiūrima, ja rūpinasi Liepalotų bendruomenės centro „Tėviškė“ nariai.
Žavi šiandien Staliorių koplyčia savo architektūra ir interjeru: suręsta iš tašytų rąstų, jos vidus – natūralaus nedažyto medžio. Dvivėrės didžiosios durys apdailintos rombų rašto apkala. Koplyčios vidaus erdvė negili ir jauki. Presbiterijoje įrengtas naujas kuklus altorius, kairėje pusėje įkomponuota sakyklos tribūna. Ant galinės koplyčios sienos kabo koplytėlė, ant medžių, augančių greta, kabo keturi kryželiai.
Kapinaitėse ilsisi partizanai
Staliorių koplyčią supa senosios kaimo kapinaitės, įkurtos apie 1700-uosius metus. Istoriniuose šaltiniuose minima, kad žemės plotą kapinaitėms davė Miliušiai. Čia buvo laidojami katalikai. Kapinaitėmis rūpinosi patys žmonės. Jie tvarkydavo aplinką, sodindavo gėles. Pasakojama, kad Liepalotų ir Staliorių kaimų žmonės pasidarė morą (neštuvus karstui). Ant jo – padarymo data, 1870 metai. Tuomet buvo ir kaimo fundatorius –Juozas Kareiva iš Gerdžių ar Kerų kaimo.
Nuo 1957 metų Šakių rajono valdžia buvo uždraudusi čia laidoti. 1988 metais kapinės vėl buvo prisimintos, prieš Vasario 16-ąją dėl jų net keletą naktų teko nemiegoti partijos sargybiniams, nors niekas kapų, tada apklotų sniego patalu, ir nelietė. O 1989 m. vasario 16 d. kapinės jau pasipuošė ne tik gėlėmis, bet ir trispalvėmis, buvo pastatytas paminklas. Čia po karo palaidoti partizanai: Antanas Eidikaitis, Juozas Naujokas, Gediminas Gailiūnas, Juozas Kuosaitis, Antanas Adomaitis, Vladas Bliuvas, Aleksandras Valiukas, Vladas Sprindžiūnas, Pranas Mikalauskas, Antanas Širvaitis. Tik vienas kapas nežinomas. 1944 metais palaidotas rusų lakūnas, žuvęs prie Sutkų kaimo. Ir dabar kapinaitės uoliai prižiūrimos artimųjų bei bendruomenės.
Koplytėlė atnaujinta
Į Gedulo ir Vilties dienos bei Staliorių koplyčios 170-mečio paminėjimą atvyko svečių. Sveikindamas susirinkusius Šakių rajono meras Edgaras Pilypaitis linkėjo atrasti savyje nuolatinį poreikį atvykti čia ir atvesti jaunus žmones, kurie nežino šios vietos istorijos, ir dovanojo dvi liturgines žvakes.
„Šios žvakės degs labai ilgai. Šios koplyčios autentika pati kalba už save: tas plikas, obliuotas sienų medis. Tarsi istorinės šaknys, brandžios, šiurkščios, tamsiom, žemės spalvom. Bet tik į jas įsikibę, galime siekti šviesos ir tiesos… Noriu jums, klebone, įteikti šias žvakes, kad jūsų maldos sutelkti parapijiečiai, čia atvykę, rastų tas tiesas ir Amžino išganymo viltį“, – kalbėjo Šakių rajono meras.
Buvęs ilgametis Lukšių seniūnas Vidas Cikana pasakojo, kad 1994 metais tiek seniūnijos, tiek tuometinio Lukšių parapijos klebono kun. Gvido Pušinaičio bei vietos bendruomenės dėka koplytėlė buvo atnaujinta.
„Kunigas Pušinaitis anuomet čia kartu su visa bendruomene koplytėlėje šveitė, plovė viską. Man buvo toks įspūdis, kad taip visi žmonės darbavosi nuoširdžiai. Domėjausi paveikslų, meno kūrinių išvežimu, kalbuosi ir derinu dėl jų sugrąžinimo į Staliorius“, – atskleidė savo planus V. Cikana.
Ateityje Staliorių koplyčia rūpintis žadėjo naujasis Lukšių seniūnas Vytautas Andziulevičius.
Prasmingai popietę užbaigė Šakių viešosios bibliotekos kūrėjų grupė „Mėlynosios paukštės“ eilėraščių ir dainų pyne. Jautriai nuskambėjo ir 98-erių Prano Širvaičio užtraukta partizanų daina, dabar Kaune gyvenantis kraštietis kone kasmet atvyksta čia, mat kapinėse ilsisi jo brolis partizanas A. Širvaitis.
