Paminėtos Romo Kalantos 43-iosios žūties metinės
1972 m. gegužės 14-oji ir tą dieną Kaune įvykęs disidento Romo Kalantos pasiaukojamas protesto aktas buvo stiprus smūgis tuometinei sovietų okupacinei santvarkai. Drąsus ir pasiaukojamas laisvės šauklio R. Kalantos poelgis daugelio širdyse įkvėpė dar stipresnį pasiryžimą kovoti prieš tuometinį okupacinį rėžimą.
Gegužės 14 d. prie Alytuje, V. Krėvės gatvėje, stovinčio namo, kuriame gyveno disidentas R. Kalanta, 43-ųjų jo žūties metinių minėjimo proga susirinko žmonės, norintys pagerbti šios iškilios asmenybės auką. Minėjimo metu prie namo buvo uždegtos žakutės, padėtos gėlės, skambėjo eilės, dainos, gitaros garsai bei susimąstyti verčiančios mintys.
„Nors prieš 43 metus nebuvome net gimę, nereiškia, kad nesuprantame šios aukos svarbos,” – mintimis pasidalijo Alytaus jaunųjų konservatorių lygos narė Justina Puvačiauskaitė. Minėjimo iniciatorius Rimantas Liegus ragino susirinkusį jaunimą: „Savo gyvybę už Lietuvą paaukojusio alytiškio Romo Kalantos žūtis jus turėtų įkvėpti labiau branginti laisvę.”
Specialiai šiai progai JKL Alytaus skyriaus narė Justina Jesevičiūtė sukūrė eilėraštį.
Kiek širdis jaučia meilės žemei tėvų,
jeigu ryžtasi kovoti neskaičiuodama jėgų?
Jeigu jausmas Tėvynei gilesnis už norą
kasdien plaučiais varinėti miškų tyrą orą?
Kiek laisvės troškimo gali tilpti žmoguje,
jei vienu veiksmu prabyla nusavinta tauta?
Jeigu laisvė – jau ne žodis, o siekis svarbus?
Jei troškimo negesina visa merkiantis lietus?
Koks drąsus ir ryžtingas turi būti žmogus,
jei limitas galimybių daug aukščiau negu dangus?
Koks tyrumas ir galia glūdi sielos gilumoj,
jei auka žibintu tampa laisvės kelio glūdumoj?
Atkaklumas, drąsa nepaliko pelenais –
viskas grįžo mūsų tautai paukščiais baltais.
Ačiū žmogui, kuris gynė ir parodė, kad gyvybė
niekada nėra aukščiau negu Lietuva Tėvynė.
