Paminklai Klaipėdos rajone: praeitis dabartyje ir – kas rūpės ateičiai?
Netylant debatams dėl „Bangos“ skulptūros vietos parinkimo ir dėl paties paminklo Lietuvos šimtmečiui, su Klaipėdos rajono meru Vaclovu Dačkausku kalbamės apie Klaipėdos rajono paminklus ir kitus atminimo ženklus svarbiems istorijos įvykiams ir žmonėms.
Natūralu, kad svarbiausi istorinės atminties ženklai turėtų telktis rajono centre Gargžduose. Ar tie paminklai, kurie jau yra, visiškai atspindi miesto istorijos veidą?
Pirmiausia reiktų paminėti, kad Gargžduose nėra paminklų iš tarpukario, būdingų daugeliui Lietuvos valsčiaus miestų. Įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose buvo statomi paminklai Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiui ir dvidešimtmečiui atminti, kunigaikščio Vytauto jubiliejiniams metams ir kitų, kurie skatino to meto visuomenę gerbti valstybingumą, žadino patriotinį nusiteikimą, sutelktumą, nelengvomis ekonominės raidos sąlygomis skatino žmones žvelgti į ateitį optimistiškai. Kiekvieno naujo tokio paminklo atidengimas buvo didelė šventė. Tai atsispindi ano meto fotografijose.
Dalis paminklų sovietmečiu buvo nugriauta, tačiau dalis išliko ir buvo atnaujinta. Mūsų rajone tokių skulptūrinių paminklų pavyzdžiai − 1938 m. paminklas Lietuvos kariuomenei atminti Endriejave, 1932 m. Veiviržėnuose pastatytas Kosto Rameikos „Laisvės paminklas“, keletas kitų.
Gargžduose tarpukariu lietuvių buvo tik 40 procentų. Galbūt iš dalies ir dėl to paminklų lietuvių puoselėjamoms tautinėms vertybėms tuometiniame valsčiaus centre neiškilo.
Tarp 17 Kultūros vertybių registre esančių Gargžduose – tik keletas skulptūrinių paminklų, − viena iš jų − V. Majoro ir J. Čepo 1989 m. sukurta Rūpintojėlio skulptūra „Tautos skausmui atminti“. Knygnešystės istorijos ženklas – medinė Petro Balsio skulptūra „Gargždiškis“. Turbūt žinomiausias Gargždų paminklas Lietuvoje – akmuo su miesto užrašu prie įvažiavimo į miestą. Galutinai įgyvendinus Kalniškės piliakalnio pritaikymo kultūros ir viešojo turizmo reikmėms projektą, jis turėtų būti įspūdingai apšviestas.
Geriausias ir gražiausias paminklas Lietuvos atgimimui – tai pati Gargždų bažnyčia, pernai pasipuošusi ir arkangelo Mykolo skulptūra. Žymias miestui datas, taip pat ir Tūkstantmetį, ženklina paminklinė lenta prie ąžuoliuko Rinkos aikštėje. Planuotas paminklas tūkstantmečiui neiškilo dėl netinkamai vykdytų viešųjų pirkimų ir dėl to, kad nebepavyko susitarti su skulptoriumi, tačiau, manyčiau, savaip tūkstantmetį įprasminame sutvarkę ir pritaikę lankymui Kalniškės piliakalnį.
Gargžduose taip pat yra atminimo lentos Nepriklausomybės akto signatarui Eduardui Vilkui ir Lietuvos Sąjūdžiui atminti, du ženklai žymiems sportininkams Arminui Narbekovui ir Mariui Prekevičiui – jų bronziniai pėdų atspaudai Savivaldybės aikštėje.
Žydų žudynių vietose pastatyti paminklai Gargžduose ir Vėžaitynės miške. Šiemet pastarasis paminklas atnaujintas.
Katinėlis Klaipėdos gatvėje nuteikia linksmai ir optimistiškai, − gal vis dėlto turėsime paminklą Lietuvos šimtmečiui ir vienaip ar kitaip išreikštą atminties ženklą 1918−1920 m. savanoriams. Manyčiau, kad būtent tokie skulptūriniai paminklai turėtų būti miesto centre gerai matomose vietose.
Deja, beveik nieko neturime Gargždų dvaro ir žinomiausių jo savininkų baronų Renė atminimui, todėl Gargždai nėra žinomi kaip dvariškos kultūros miestas. Dėl to galbūt Gargždai praranda dalį žinomumo, patrauklumo.
Kokie dar svarbiausi atminties ženklai yra Klaipėdos rajone, žinomi už mūsų krašto ribų? Galbūt kai kurių iš jų žinomumą iš tiesų turėtume didinti? Ką galima būtų pasakyti apie jų pastatymo vietas?
Iš žinomiausių – neseniai atnaujintas Ablingos memorialas Žvaginių piliakalnyje, Dalios Matulaitės skulptūra „Šventvakarių Ėvė“ Priekulės centre, V. Majoro skulptūra „Žemaitis“ ir K. Rameikos Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiui ir penkerių metų Klaipėdos krašto prisijungimui pažymėti paminklas Skomantų piliakalnyje. Ši skulptūra ypač tinka ant vieno gražiausių ir žinomiausių mūsų rajono piliakalnių. Įdomus netradicinis paminklas Stepono Dariaus tėviškėje – suskilęs „Lituanicos“ kompasas.
Jei rašytojai I. Simonaitytei turime net tris skulptūrinius paminklus, tai kitiems iš mūsų rajono kilusiems žymiems žmonėms – arba neturime, arba jie yra mažokai žinomi. Priekulėje dar yra memorialinė lenta teisėjui ir rašytojui Ernstui Vichertui, Doviluose – švietėjui, visuomenininkui ir kultūros veikėjui Heincui Gerhardui Opermanui. Prieš keletą metų Klaipėdos I. Simonaitytės viešosios bibliotekos ir Rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus iniciatyva pastatytas paminklinis akmuo rašytojui Antanui Ramonui. Žurnalisto, pedagogo, dramaturgo Butkų Juzės sodybvietę Pažvelsyje žymi kaštonas ir koplytstulpis. Agluonėnuose, Lietuvininkų ąžuolyne įkurtas krikštų kalnelis žymiems Mažosios Lietuvos žmonėms, tarp kurių – prieš keletą metų pastatytas krikštas filosofo Imanuelio Kanto protėviui Richardui Kantui, gyvenusiam Kantvainuose.
Ne visiems žymiesiems yra ir bus pastatyti paminklai, − turbūt ne visiems ir reikia. Jono Lankučio vardu pavadinta biblioteka saugo ir puoselėja žymaus literatūrologo atminimą. Turime nemažai žinomų ir žymesnių žmonių vardais pavadintų gatvių, neseniai atnaujintos Jono Birškaus (Lūžų kapinėse) ir Jono Gižo (Drevernos kapinėse) kapavietės.
Ne visi paminklai, kurių visų ir neišminėsi, pastatyti Savivaldybės iniciatyva, bet beveik prie visų statybos ir/ar atnaujinimo bei žinomumo sklaidos Savivaldybė savo lėšomis ir kitomis priemonėmis yra prisidėjusi. Regis, kiekvienas iš šių paminklų yra atradęs savo pačią geriausią vietą. Kaip ir neseniai atidengtas paminklas Veiviržėnų seniūnijoje Balsėnų „Stotelė“, skirtas Nepriklausomybės Akto signatarui Kazimierui Antanavičiui atminti. Bus atnaujintas ir Nepriklausomybės Akto signataro Jurgio Šaulio paminklas Balsėnuose.
Iš šešiolikos Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo programos priemonių bent penkias galėtume laikyti naujų paminklų sukūrimu, o dar keturios skirtos paminklų atnaujinimui. Ar iš tiesų paminklas šiais laikais pats originaliausias ir tikslingiausias būdas įamžinti įvykiams ir žmonėms?
Tai yra klasikinis būdas, nes ilgiausiai išlieka būtent paminklai, jei to verti. Jei neverti – jie neįdomūs, nelankomi arba netgi nugriaunami. Žinoma, istorijoje žinome daug atvejų, kai nugriaunami ir vertingi paminklai. Bet tai – netikusių politinių režimų klaidos.
Džiugu, kad planuojamais paminklais tikimasi pratęsti vieno ar kito miestelio vertybinę tradiciją, kartu – sukurti ir geresnę, patogesnę aplinką žmonėms, pritraukti dar daugiau lankytojų į turistų lankomą vietą. Tai pasakytina apie Kretingalėje numatomą paminklinio akmens, skirto Lietuvos valstybės šimtmečiui, bei suoliukų, takelių, aukuro įrengimą; taip pat ir meninės kompozicijos su atminimo plokštėmis, skulptūromis, susijusiomis su lakūnu S. Dariumi, Judrėnų miestelio istorija, sukūrimą; 100 ąžuoliukų pasodinimą, krikšto (arba obelisko) pastatymą Agluonėnų Lietuvininkų ąžuolyne.
Programoje yra ir itin originalių priemonių − Valstybės šimtmetį menančios ekspozicijos „100 istorijos žingsnių“ sukūrimas. Tai bus 2D formatu sukurtos skulptūros, pritaikytos edukacijai, tačiau jos stovės tik vienus metus.
Ar skulptūra „Banga“ taip pat galėtų simboliškai tapti šimtmečio paminklu, nors ji bus statoma ir ne pagal šią programą?
Žinoma, tai bus reikšminga skulptūra, atspindinti naująją Gargždų miesto istoriją – be abejo, daugiausia sportinę jos dalį, tačiau, kaip ir kiekvienas meno kūrinys, turinti ir didesnį prasminį krūvį. Kur ji bebūtų pastatyta − ar prie Gargždų miesto stadiono, ar Kvietinių gatvės skvere prie kino teatro „Minija“ – tai nuspręs Savivaldybės taryba gruodžio 8 d. neeiliniame posėdyje – vis vien ji bus vienas iš reprezentacinių miesto simbolių.
Kaip rajono bendruomenės ir visi gyventojai galėtų prisidėti, ruošiantis Lietuvos šimtmečio minėjimui per visus ateinančius metus?
Norėtųsi, kad mūsų valstybės šimtmetį pasitiktume kuo garbingiau, todėl visi turime atsakingai ir sutelktai jam ruoštis. Visos rajono bendruomenės, kultūros ir ugdymo įstaigos, visuomeninės organizacijos taip pat gali dar daug ką nuveikti, kad mūsų krašte būtų prižiūrimi ir kuo daugiau lankomi paminklai. Ir ne tik jie – tam, kad geriau pažintume, suprastume istoriją, kad gebėtume ją gerbti ir iš jos mokytis, kad mokėtume ją pristatyti mūsų rajono svečiams, yra daug būdų ir formų. Ačiū visiems tiems, kurie atranda ir garbingais darbais įprasmina tai.
