Panevėžio Šiaurinėje bibliotekoje – laime nuspalvintas susitikimas

Lapkričio 9-tą dieną Panevėžio Šiaurinėje bibliotekoje vyko susitikimas su knygos „Laimė yra lapė“ kūrėjomis: rašytoja, septynių knygių autore Evelina Daciūte ir iliustratore Aušra Kiudulaite.

Susipažinti su kūrėjomis panoro būrys „laimės ieškotojų“ – visi vaikų skyriaus kampai ir užkaboriai buvo pilni šurmuliuojančių ir nekantraujančių ikimokyklinukų, pradinukų bei Panevėžio pataisos namų Vaiko motinos ir namuose bausmę atliekančių mamų su atžalomis.

Susirinkusieji turėjo puikią progą iš šaunaus kūrybinio dueto sužinoti apie vos prieš metus pasirodžiusią ir nepaprastai išpopuliarėjusią knygą „Laimė yra lapė“. Leidinys spėjo užkariauti ne tik skaitytojų, bet ir kritikų širdis: susižėrė svarbiausius apdovanojimus Lietuvoje ir už jos ribų, pagal jį pastatyti du spektakliai. Be visa to, „Laimė yra lapė“ pretenduoja tapti ir geriausia vaikiška knyga „Metų knygos rinkimuose“.

Prisipažinusios, kad abi labai mėgsta šnekėti apie minėtą kūrinį, viešnios, dabar dažniausiai vadinamos tiesiog lapėmis, atskleidė, jog tiek turiniu, tiek forma spalvingos knygos pradžia – 2015 m. rugpjūtis, kai rašytoja grįžo iš Kinijos ir parašė tekstą specialiai iliustratorei. „Svarbu ne tik tekstas, bet ir paveikslėliai. Šioje knygelėje nėra daug teksto. Tai paveikslėlių knyga. Iliustracijos čia pasakoja papildomas istorijas“, – pridūrė E. Daciūtė.

A. Kiudulaitei „Laimė yra lapė“ buvo debiutas lietuvių vaikų literatūroje. „48 puslapių iliustravimas pareikalavo net metų darbo, – prisipažino ji. Knygoje mačiau linksmas, ryškias spalvas (ypač oranžinę), bet joje yra tamsesnių atvartų. Tai priklauso nuo herojų nuotaikos“.

Tuomet visi kartu vertė puslapį po puslapio ir apžiūrinėjo subtilius piešinius, atskleidžiančius jautriai nuotaikingą, šviesiai oranžinę berniuko ir lapės draugystės istoriją, kurioje yra ir praradimo liūdesio, ir atradimo džiaugsmo. Na ir, žinoma, laimės.

E. Daciūtė perskaitė porą pasakojimų apie Povilo pasivaikščiojimą po parką bei žinią, jog reikės kraustytis į kitą miestą. Nors, jame įsikūrus, anot berniuko tėčio, viskas bus dar geriau (medis, kuriame yra jų namas – aukštesnis, parkas, kuriame auga medis – didesnis, o malūnsparnis, kurį pilotuoja tėtis – galingesnis), Povilui – tai bloga naujiena.

Susipažinome ir su knygoje sukurtais paminėtais netikėtais bandelių, automobilių bei lapės skaitytų knygų pavadinimais. Tačiau labiausiai stebino laimės įvardijimai: lapė, apvalus oranžinis apelsinas, morkų pyragas, auksinė žuvelė, šermukšniai rudenį, mamos puodai, tėčio malūnsparnis, krepšinio kamuolys… Taip daiktiškai konkrečiai mąsto ir kalba vaikai.

Susitikimo pabaigoje bibliotekoje gausiai susirinkusių mažųjų panevėžiečių autorės pasiteiravo, kas gi jiems yra laimė. Paaiškėjo, jog tai labai subjektyvus dalykas, kiekvienam ji vis kitokia: krepšinis, Kakė Makė, pinigai, šeima, kačiukas, pasaulis…