Paroda, pavadinta Audronės vardu
Varėnos viešojoje bibliotekoje atidaryta kraštieties Ramunės Lovčytės-Vrubliauskienės pirmoji porcelianinių lėlių paroda „Audronė“. Ramunė gimė Krivilių kaime (Varėnos r.), baigusi Panočių vidurinę mokyklą, vienerius metus dirbo Kabelių pagrindinėje mokykloje prancūzų ir rusų kalbų mokytoja. 1996–2002 metais studijavo Vilniaus pedagoginiame universitete. Yra prancūzų filologijos magistrė. Šiuo metu gyvena Vilniuje. 18 metų dirba Prancūzijos ambasados Prancūzų instituto Kultūros skyriuje projektų vadove. Laisvalaikiu organizuoja renginius, kuria trumpas apybraižas, poeziją. Nuo studijų laikų kolekcionuoja atvirkus (500 atvirukų kolekcija), mėgsta keliauti, aktyviai dalyvauja savo krašto gyvenime. Gyvenimo credo: šypsokis Gyvenimui, ir Gyvenimas būtinai nusišypsos Tau.
Ramunė dažnai prisimena Astridos Lindgren mintį „Žmonės būtų laimingesni, gavę lėlių ir pasakų knygelių“. „Kiekviena mergaitė, vos gimusi, jaučiasi tarsi būtų lėlė savo tėvams, artimiesiems, vėliau mylimajam. Nuo pat kūdikystės ją nuolat supa lėlės – gražios, išpuoštomis suknelėmis, gražiomis šukuosenomis, skvarbiu žvilgsniu. Vaikystėje turėjau labai gražią lėlę, kurią pavadinau Audrone. Ją man dovanų iš Bulgarijos parvežė krikšto mama Milda. Aš ją labai mylėjau, kaime, kuriame augau, tokių lėlių mes neturėjome, siuvau drabužius, pavadinau Audronės vardu, tiesa, neprisimenu, kodėl“. Vėliau labai mėgau karpyti popierines lėles“, – pasakojo renginio herojė. „Suaugus su lėlėmis jau nebežaidžiama, bet lėlė vis dar atspindi tą socialinį santykį, kurį jai priskiriame vaikystėje. Todėl lėlė tampa kolekcijos dalimi, brangiu daiktu, simbolizuojančiu žmogų, iš vaikystės ateinančius prisiminimus“.
Ramunės porcelianinių lėlių kolekcijai per dešimt metų. Kartą užėjusi į šalia darbo esančią parduotuvėlę, nusipirko lėlę, kurią sumanė kaip interjero detalę ir kurią pavadino pirmosios savo lėlės vardu Audronė. Po Audronės lentynos pildėsi naujomis lėlėmis, jų jau – 124. Nemažai lėlių parsivežė iš kelionių po užsienį, dalį padovanojo draugai, net 60 proc. kolekcijos sudaro lėlės iš Domininkonų gatvės parduotuvėlės. „Turėčiau nulenkti galvą prieš darbuotojas, kurios man minėtoje parduotuvėlėje esančias lėlės atidėdavo, rezervuodavo, paskambindavo tik gavusios naują kolekciją“, – džiaugėsi R. Lovčytė-Vrubliauskienė. Kiekvienas eksponatas turi savo istoriją, savo mažąjį pasaulėlį, vardus – karalienė Margo, Liudvika, Ilona, Ramunė, Jonukas ir Grytutė, Adriana ir kt. „Turiu lėlių, kurios vizualiai man panašios į man brangius žmones – artimos draugės dukrą Deimantę, dukterėčias Eglę ir Patriciją“, – pasakojo kolekcijos savininkė ir pridūrė, kad dažniausiai lėles pavadina jas padovanojusių vardu. Ramunė mėgsta Levo Tolstojaus kūrybą, todėl atsirado Ana Karenina, Nataša Rostova, Napoleono mylimoji Žozefina.
Kolekcija reikalauja meilės ir rūpesčio, nemenkos priežiūros. „Šiais metais mano vyras, jau neapsikentęs iš visur lendančių lėlių, lipančių ant jo vinilinių plokštelių, inicijavo specialiai joms skirtų baldų gamybą. Dabar mūsų 46 kvadratinių metrų bute visa siena yra skirta mano kolekcijai. Ten jos saugomos po stiklu, yra specialus apšvietimas. Tačiau to negana. Bent kartą per metus tenka lėles kruopščiai išvalyti, išskalbti drabužėlius, išlyginti, sutvarkyti plaukus“, – pasakojo parodos savininkė.
Ši paroda iš Varėnos bibliotekos keliaus į gimtuosius Krivilius, įvairius Lietuvos miestus,
ateityje Ramunė svajoja atidaryti lėlių muziejų: „Nepaisant to, kad šiais laikais net ir provincijoje gyvenančius žmones sunku kuo nors nustebinti, jie patys daug kuo užsiima ir domisi, tai man atrodo prasminga“.
Į parodos atidarymą atvyko Varėnos rajono savivaldybės meras Algis Kašėta, kuris su lėlių savininke susipažino prieš porą mėnesių „Kino pavasaryje“, o Ramunė jam paliko šilto, draugiško, džiaugsmingo žmogaus įspūdį. Meras prisipažino, kad saugo dukters žaislus, kurie gal būt po dvidešimties metų taps vertingi, suteiks informacijos apie praėjusį laikotarpį. Draugiška Krivilių kaimo bendruomenė negailėjo gražių žodžių ir dainų Ramunei, žavėjosi paroda. Juk pirmasis seniausias žinomas žaislas yra lėlė, surasta Egipte. Lėlės visose pasaulio kultūrose būdavo kuriamos kaip meno kūriniai. Įvairiausių dydžių, formų, įkūnijančios vis kitą laikmetį ar personažą. Jos atneša žaismingumo, jaukumo ir šilumos į namus, leidžia pasijusti elegantiškoj gyvenimo pasakoj.
Mėgstamiausias žaisliukas, lydintis nuo vaikystės, turi galių išsklaidyti neigiamą energiją, pažadindamas ne tik gerus prisiminimus, bet ir skleisdamas pačią tikriausią apsauginę galią.
Paroda Varėnos viešojoje bibliotekoje veiks iki liepos 1 dienos.
