Parodos „Savaip…“ atidarymas
Vasario 23 d. 16.00 val. kviečiame į Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazistų Jokūbo Ručinsko ir Redos Daunytės parodos „Savaip…“ atidarymą. Parodos atidarymas vyks Šiaulių universiteto bibliotekos kavinėje Post Scriptum (Vytauto g. 84).
***
Reda Daunytė 18 m.
Mokausi Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijoje.
Kasdieniniame gyvenime nuolat matome, kaip mus supantys žmonės verkia, juokiasi, rodo vienas kitam švelnumą, barasi, liūdi ir džiaugiasi. Matome žmonių emocines būsenas, iš kurių dažnai sprendžiame apie žmogaus išgyvenimus, jausmus, bei troškimus. Emocinė išraiška greta žmogaus bendravimo yra svarbiausia priemonė, padedanti suprasti žmonėms vienas kitą. Emociją, savo vidinę būseną, galime perteikti įvairiai. Mano pasirinktas būdas – tapyba. Tapant galiu atsiskleisti visapusiškai.Tapau abstrakcijas ir sąlygines abstrakcijas. Jomis norėjau atskleisti emocijas, patirtas kasdieniniame žmogaus darbe: melancholiją, liūdesį, sielvartą, ilgesį, apmaudą ir džiaugsmą, pasiektą per didžiausias kančias, išgyvenimus… Per begalinį darbą.
Prisiminkime, kad jausmai – tai tarsi audros – turi pradžią, vidurį ir pabaigą. Jeigu juos slopinsime, jie taps žaizdomis. Bet jei savo jausmus stebėsime, trauksime į sąmonės šviesą, tada juos išjausime ir jie nurims. O aš savo jausmus, emocionalumą išreiškiau teptuku ir trupučiu dažų, prisiliesdama prie baltos drobės.
Jokūbas Ručinskas. 18 metų.
Mokausi Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijoje. Tapyba akrilu susidomėjau neseniai. Spalvų įvairovė ir nuotaikų perteikimas mane įkvepia, bet dar didesnis įkvėpimas yra tapyti siurrealistines varles. Jos labai artimos man. Kaip žinoma, varlių, kaip ir žmonių yra daug rūšių, vienos yra storos ir lėtos, kitos mažos ir spalvotos, daugelis jų – pavojingos… Žmogus, pamatęs varlę, patiria nedidelį šoką, išgąstį, šlykštulį. Daugeliui jos nepatinka, bet nesusimąstome, kad mes patys galime būti panašūs į jas. Mes dengiame savo trūkumus, kurie mūsų atžvilgiu yra blogi. Aš tikiu, kad žmonės pamatę mano darbus, ilgai jų nepamirš. Juos išvydus pradedamas kurti tam tikras pasaulio suvokimas. Šiam kūrimui padeda dominuojantys žali atspalviai. Žalia yra raminanti spalva, žalia tai filosofija, sako daugelis. Aš sakau: žalia, tai ateitis.
Daugelis sako, kad mano varlės nesiskiria viena nuo kitos. Žinoma, nes tai simbolizuoja žmonių vienodumą. Juk mūsų visų išvaizda panaši – dvi akys, viena nosis, viena galva. Mes visi iš esmės vienodi, bet kiekvienas atliekame skirtingus veiksmus šioje žemėje, būtent tai ir bandau atskleisti savo kūryboje. Kiekvienas darbas turi žinutę, kuri skiriama kiekvienam iš mūsų.
Varlių paprastume atskleidžiu žmonių sudėtingumą. Aš joms suteikiu vieną dalyką, kurio jos negali turėti – charakterį. Kiekviena ji tampa tarsi skirtinga asmenybė su savo istorija.
Mums varlės yra šlykščios. Tačiau ar pagalvojate, kad galbūt mes joms dar šlykštesni…?
