Parskridusios kregždės pavasario neatnešė
Parskridusioms šelmeninėms kregždėms ko gero, šalta. Todėl pirmas į Žuvintą parskridęs jų pulkelis nenustygsta vietoje: suka ratus virš ežero, o ir nutūpę ant elektros linijų laidų virpina sparnus – anaiptol ne iš džiaugsmo, o tik norėdamos sušilti ir nusipurtyti lietaus lašus.
Tuo pačiu metu po keletą kregždžių stebėjome ir virš kitų biosferos rezervato ežerų – Žaltyčio, Amalvo. Net ir gausiau parskridę jos neatnešė pavasario. Vėsūs orai – tikras išbandymas ne tik vabzdžialesiams sparnuočiams, sunkiai aptinkantiems skraidančią muselę ar mašalą. Todėl kregždės neatsitiktinai glaudžiasi šalia vandens telkinių, kur gali tikėtis kiek daugiau maisto.
Paukščiai, kurie jau sudėjo kiaušinius ir peri – pempės, žąsys irgi turi skubintis pasisotinti, kad užtektų energijos šildyti dėtis. Tačiau kai naktį pašąla, o temperatūra dieną neperkopia dešimties laipsnių, nei dirvoje bestuburių, nei nesiskubinančių dygti smulkių vertingesnių žolių ežero pakrantėje lengvai nerasi. Riesta turėtų būti ir pirmiems žąsiukams. Sprendžiant pagal kiaušinių sudėjimo datas, jie išvys pasaulį jau sekančią savaitę.
Nepaisant vėsios pirmosios balandžio pusės, kregždės parskrido prisilaikydamos paskutinių metų grafiko vidurkio. Pernai jos pasirodė porą dienų vėliau, balandžio 16 d., o ankstyviausia registracija Žuvinte – net kovo 30 d. Šiomis dienomis į Žuvintą jau parskrido nendriniai žiogeliai, pečialindos, tikučiai, tamsieji tilvikai, pasirodė ir gausesni migruojančių gaidukų pulkai.
Ne tik mums, bet ir visiems parskridusiems į tėviškę ar migrantams šiltesni orai tikrai praverstų.
Iš Žuvinto dienoraščio
