Partizanai labai mėgo dainuoti
Kovo 22 dieną Varėnos viešojoje bibliotekoje vyko Partizanų dainų vakaras, skirtas partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago 100-osioms gimimo metinėms paminėti ir Dzūkijos krašto partizanams atminti. Dalyvavo partizanas Juozas Jakavonis-Tigras, dainų atlikėja Judita Ikasalienė, Varėnos politinių kalinių ir tremtinių ansamblis „Viltis“, Bočių bendrijos ansamblis „Šarma“ (Vadovė Gražina Kuodienė), Sarapiniškių kultūros centro folkloro kolektyvas „Šilaicis“ (vadovė Milda Balkuvienė), Marcinkonių etnografinis ansamblis (vadovė Rimutė Avižinienė).
Renginio vedėja Varėnos viešosios bibliotekos darbuotoja Renata Česnulevičienė papasakojo A. Ramanausko-Vanago, kuris partizaniniam fronte išbuvo beveik 12 metų, paliko mums rašytinį pokario kovų paminklą – atsiminimus „Partizanų gretose“, gyvenimo ir laisvės kovų kelią, į susirinkusiuosius kreipėsi literatės Vincentos Lebedzevičienės eilėmis, dedikuotomis partizanui „Tai kas, kad kapo nebėra… ir niekad niekas neatneš gėlių. Tėvyne! Atidaviau tau viską… Viską… Daugiau jau nieko negaliu. Laisvoj padangėj mano žvaigždė sutvisko“.
Daina padėdavo ištverti rūsčiausius išmėginimus, įkvėpdavo partizaną ir žūtbūtinei kovai. Ne vienas jų ištardavo tartum priesaiką: „O, Tėvyne, jei žūsiu, žinoki, kad už laisvę miriau su daina“. A. Ramanauskas-Vanagas rinktinių vadus ir eilinius partizanus apibūdina nurodydamas jų potraukį dainai: „Kazimieraitis visuomet būdavo optimistiškai nusiteikęs, laisvalaikiu mėgdavo dainuoti kartu su kitais. Kiekvieną dieną bunkeryje skambėdavo partizaniška daina. Jūrininkas labai mėgdavo dainuoti. Jis turėjo gražų tenorą, buvo plačiai žinomas kaip partizaniškų dainų platintojas. Perlojiečiai taip pat mėgo dainuoti, kaip ir jų vadas Merkys. Atvykęs Jūrininkas tuoj surinko dainininkus ir išmokė juos dainų net keturiais balsais. Turiu pripažinti, kad partizaniška daina buvo ir mano neperskiriamas draugas. Slėptuvėje gyvenę vyrai turėjo neblogus balsus ir labai mėgo dainuoti. Šiuo atžvilgiu ypač buvo pasižymėjęs Šermukšnis“.
Ne vienos partizanų dainos istoriją papasakojo ir jos kūrėjus prisiminė Juozas Jakavonis-Tigras, kuris būdamas 19 metų prisaikdintas paties partizanų vado A. Ramanausko-Vanago, kartu su kitais partizanais savo tėvų namuose Kasčiūnų kaime, iškasė bunkerį, tapusį Pietų Lietuvos partizanų vadaviete, savo kančias, išgyvenimus, sutiktus žmones aprašęs knygoje „Šalia mirties“ (2015 m.).
Renginyje skambėjo virpulį keliančios dainos, kurias pokary aukai pasiryžę kovotojai ir jų artimieji sukūrė dėję natą prie natos, žodį prie žodžio. Dainos, kurios buvo dar vienas kovos būdas, kuriose apdainuoti partizanų žygiai, netektys, skausmas, sūnaus, brolio, mylimo vyro praradimas, motinų ir seserų ašaros, begalinė meilė Tėvynei: „Jei ne auksinės vasaros“, „Partizanų būrys“, „Pavasarį paukščiai į tėviškę grįžta“, „Aš verkiau parimus“, „Atėjo vakaras į girią“, „Po uosiu, kurį sodinai“, „Vai ūžė, linko žalia pušelė“, „Sakalui“, „Ten, kur Dzūkijos pušynai“, „14 dieną gegužės“ ir kt. Į „Šilaicio“ programą įtrauktos partizano Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraščio ištraukos.
Sveikinimą atsiuntė partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago dukra Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė: „Brangūs atminimo vakaro dalyviai, negalėdama šiandien dalyvauti Partizanų dainų vakare, mintimis vis tiek esu su Jumis. Siunčiu visiems dalyvaujantiems nuoširdžiausius sveikinimus ir dėkoju, kad šiuo vakaru prisimenate partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą, mano Tėvelį, o tuo pačiu ir visus partizanus, laisvės kovotojus, kurie paaukojo savo gyvybes už mūsų Tėvynės laisvę. Žinau, šio vakaro dainos užgaus ne tik jautriausias širdies stygas. Tokios dainos kelia tautos dvasią įtvirtinant Lietuvos nepriklausomybę, neleidžia užmiršti laisvės kainos, moko branginti Tėvynės istorinę atmintį ir amžinąsias vertybes. Tariu nuoširdžiausią ačiū Partizanų dainų vakaro organizatoriams, dainų atlikėjams ir visiems dalyviams, suburtiems gražios idėjos. Visiems linkiu sveikatos, stiprybės, Dievo palaimos, o dainininkams dar ir niekuomet nepritrūkti kūrybinio polėkio“.
