Partizaninėms kovoms prisiminti

Kovo 7 dieną, 13.00 val., Zarasų krašto muziejuje vyks renginys, skirtas partizaniniam judėjimui Zarasų krašte bei pedagogo, žurnalisto, karininko, rezistento, kovotojo už Nepriklausomybę, partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago 100-osioms gimimo metinėms paminėti.  Kaip žinia, 2018-ieji yra paskelbti šio kovotojo už Lietuvos laisvę metais.                    

Minėjime pranešimą ,,Zarasų krašto partizanų kovos. Adolfo Ramanausko-Vanago 100-osios gimimo metinės“ skaitys Zarasų Pauliaus Širvio progimnazijos istorijos mokytoja ekspertė Rimutė Morozovienė, karines dainas dainuos minėtos progimnazijos jaunieji dainininkai ir Zarasų kultūros centro folkloro ansamblio ,,Seluona“ dalyviai.

Trumpai apie Zarasų krašto partizanų kovas                    

1944 m. gruodžio 27 d. Zarasų apskrityje vykęs Antazavės mūšis atskleidžia laikotarpį, kai visos Lietuvos miškų proskynose liepsnojo partizanų laužai. Viena pirmųjų NKVD operatyvinėse suvestinėse Vilniui žinių, kad Zarasų krašte yra pasipriešinimo būrys, pasirodė 1944 m. rugpjūtyje. Buvo pateikta informacija apie Mykolo Kazano-Mutkos partizanų būrį, veikliausią ir didžiausią visoje Zarasų apskrityje. Jau tuo metu būryje buvo apie 80 gerai ginkluotų vyrų.

Antazavės ir Suvieko apylinkėse tuo pačiu metu aktyviai veikė Lietuvos Nepriklausomybės kovų savanorio, už narsą 1919 m. apdovanoto Vyties kryžiumi, Antano Streikaus-Tamošiuko būrys, vienijęs apie 80 Antazavės, Imbrado, Suvieko, Stelmužės apylinkės vyrų. Taip pat veikė dusetiškio 1941 m. sukilėlio Prano Bertašiaus būrys, apsistojęs Trakelio ir Baraukos miškuose tarp Dusetų ir Antalieptės. Adolfo Šlapšinsko būrys 1944 m. paskutinėmis gruodžio dienomis buvo sunaikintas Bikūnų miške.                    

Petro Šakalio, aktyvaus 1941 m. sukilėlio, būrys veikė Antazavės ir Imbrado valsčiuose. 1944 m. gruodžio 8 d. NKVD kariuomenės dalinys paėmė į nelaisvę vadą P. Šakalį ir tris jo bendražygius.  

Prie Antalieptės, Lūžų miške, laikėsi Šalinėnų kaimo sukilėlių būrio vado Petro Žemaičio, o prie Baltriškių – taip pat sukilėlių būrio vado Juozo Zavadsko būriai. 1944 m. gruodžio 8 d. P.Žemaitis su keturiais bendražygiais suimamas, jo būrio kovotojai perėjo į Vaclovo Šuto būrį, o šiam žuvus, įsiliejo į Mečio Medinio vadovaujamą Gedimino būrį. Dusetų valsčiuje veikė Jono Savicko būrys.                    

Zarasų partizanai, praleidę sunkią 1944–1945 m. žiemą, pradėjo vienytis ir jungtis į didesnius būrius, palaikė patvaresnius ryšius su Vytauto apygardos štabu. 1945 m. balandžio pradžioje susijungė M. Kazano ir A. Streikaus būriai, sudarydami Lokio rinktinę. Rinktinės vadu lieka M. Kazanas, jo pavaduotoju – A. Streikus. 1945 m. birželio 1–7 dienomis Lokio rinktinės vyrai ilsėjosi Latvijos miškuose, bendravo su Suboto būrio partizanais. Birželio 7-os naktį Lokio rinktinė sugrįžo į Gaidiškių mišką netoli Antazavės, iš čia birželio 9 d. perėjo į Medinės mišką, birželio 18 d. apsistojo miške Obelių valsčiuje, netoli Degučių kaimo. Iš čia birželio 30 d. perėjo į Kudrių mišką.                     

Didelis Lokio rinktinės Žalgirio būrio partizanų susirėmimas su stribais ir NKVD kariuomene įvyko 1945 m. rugsėjo 28 d. ties Lietuvos–Latvijos siena, Raudinės–Šarlotės miškuose. Žalgirio būrys patyrė didelius nuostolius – žuvo kautynėms vadovavęs vadas A. Streikus-Tamošiukas ir aštuoni jo būrio kovotojai.

Nuolatinį nerimą saugumiečiams kėlė Kazimiero Kaladinsko-Erškėčio vadovaujamas skrajojantis būrys, veikęs Dūkšto, Salako, Ažvinčių, Labanoro, Švedriškių apylinkėse. Daugailių, Baibių ir Degučių apylinkėse sumaniai operavo Mečio Medinio-Pinkės vadovaujamas Gedimino būrys. Jono Stulgio būrys susiformavo 1944 m. iš 1941 m. sukilimo dalyvių ir buvusių policijos tarnautojų. Sėkmingai praleidę žiemą, jie susirinko Gražutės šile, davė priesaiką Tėvynei ir pradėjo aktyvią kovą. Vėliau J. Stulgio grupė įsiliejo į Gedimino būrį.                     

1945 m. saugumo sąraše įrašytas tik vienas visiškai likviduotas Juozo Lušo-Tugaudo vadovaujamas Varpo būrys, vienijęs apie 30 kovotojų. Būrys laikėsi Sadūnų ir Čemaviškio miškuose, dalyvavo dviejuose susirėmimuose su stribais. Netekęs vado Varpo būrys pradėjo irti. Dalis kovotojų 1945 m. žuvo arba legalizavosi.                     

Partizanų kovos nebuvo beprasmės. Jos įkvėpė liaudį tolesniems laisvės siekiams ir stiprino jos dvasią.

Medžiaga parengta pagal kraštotyrininko Vytauto Indrašiaus straipsnį ,,PASIPRIEŠINIMAS SOVIETINIAMS OKUPANTAMS ZARASŲ KRAŠTE 1944–1945M.“.

Partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas                     

Vienas pagrindinių partizaninių kovų dalyvių Dzūkijos apylinkėse generolas Adolfas Ramanauskas-Vanagas gimė 1918 m. kovo 6 dieną New Britain mieste JAV. 1921 m. Ramanauskų šeima sugrįžo į Lietuvą ir įsikūrė Bielėnų kaime, Rudaminos valsčiuje, Seinų apskrityje. Nuo mažens būdamas stropus ir gabus mokinys A. Ramanauskas savarankiškai pasiruošęs stojamiesiems egzaminams iš karto įstojo į antrąją Lazdijų „Žiburio“ gimnazijos klasę. Po gimnazijos baigimo 1937 m. jis išvyko studijuoti į Klaipėdos pedagoginį institutą. Baigęs pedagoginį institutą dar neskubėjo pradėti mokytojauti ir 1939 m. įstojo į Kauno karo mokyklą. Kai 1941 m. prasidėjo karas, A. Ramanauskas vadovavo sukilėlių būriui Druskininkų apylinkėse. Vėliau persikėlė į Alytų ir iki 1945 m. dėstė Alytaus mokytojų seminarijoje lietuvių kalbos ir matematikos dėstymo metodiką, fizinį lavinimą, pedagoginę praktiką bei karinio parengimo kursą.                        

Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, 1945 m. balandžio mėnesį tapo partizanu. A.  Ramanauskas iš pradžių vadovavo Nemunaičio apylinkės partizanų būriui. 1945 m. vasarą tapo Dzūkų grupės Merkinės bataliono vadu. 1946 m. A. Ramanauskas-Vanagas – Merkio rinktinės vadas. 1947 m. rudenį perėmė vadovavimą Dainavos apygardai, o 1948 m. buvo išrinktas Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų srities vadu. 1949 m. vasario mėn. Prisikėlimo apygardos teritorijoje tarp Radviliškio ir Baisogalos jis dalyvavo visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime, kuriame vasario 16 d. buvo priimta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (toliau – LLKS) tarybos deklaracija. Suvažiavime A. Ramanauskas paskirtas LLKS tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio-Vytauto pavaduotoju, o 1950 m. pradžioje – LLKS gynybos pajėgų vadu, jam suteiktas partizanų pulkininko laipsnis.                     

Nuo 1952 m. pabaigos, nutrūkus ryšiams su vyriausiąja vadovybe, A. Ramanauskas su šeima slapstėsi. Tuo metu parašė atsiminimų knygą „Daugel krito sūnų…“.                    

A. Ramanausko-Vanago paieškai ir likvidavimui KGB skyrė ypač daug dėmesio. Iš kvalifikuočiausių KGB darbuotojų buvo sudaryta nuolatinė operatyvinė grupė. 1956 m. spalio 12 d. A. Ramanauskas ir jo žmona Birutė Mažeikaitė-Ramanauskienė buvo išduoti ir suimti Kaune. Iš karto išvežti į KGB.                     

A. Ramanauskas buvo kankinamas fiziškai ir morališkai beveik metus. 1957 m. rugsėjo 24–25 d. Vilniuje posėdžiavęs LSSR Aukščiausiasis teismas jam skyrė mirties bausmę. Nuosprendis įvykdytas tų pačių metų lapkričio 29 d. Vilniuje. Palaidojimo vieta nežinoma.

Medžiaga parengta pagal Aistės Savenkovaitės straipsnį ,,Partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas (1918–1957)“.     

Parengė Zarasų krašto muziejaus muziejininkas (kultūrinių renginių koordinatorius) Vasilijus Trusovas