Pasiklydę kainų reguliavime
Seimas vėl svarsto projektą, numatantį reguliuoti žemės ūkio produkcijos kainas. Noras grįžti į planinę ekonomiką niekaip neapleidžia kai kurių Seimo narių, nepaisant nei ekspertų, nei pačių ūkininkų kritikos, kad kainas bandantis sureguliuoti įstatymas gražintų ekonomiką pusšimčiu metų atgal – į planinės ekonomikos laikos.
Jei ankstesniu projektu norėta nustatyti pieno supirkimo kainą, dabar bandoma numatyti teisę valdžios institucijoms sureguliuoti kainas tada, kai joms atrodys paranku. Jei siūlomi pakeitimai būtų įgyvendinti, Vyriausybė ar jos įgaliota institucija Konkurencijos tarybos teikimu galėtų priversti šalis į tarpusavio sutartį įtraukti valdžios nustatytą produkcijos kainą.
Kyla daug klausimų. Pirma, neaišku, kas nustatys kainą. Konkurencijos taryba? Ši institucija neužsiima kainų nustatymu. Tai ne jos darbas. Vyriausybė ar jos įgaliota institucija? Kyla grėsmė, kad kainos bus reguliuojamos remiantis ne objektyviais argumentais, o politine valia. Kas apsaugos nuo situacijų, kad užteks susitarti su politiku ar pagrasinti karvėmis Gedimino prospekte? Vienas du, žiūrėk ir įvestas kainų reguliavimas.
Sektoriuose, kur vis dar pasitaiko kainų reguliavimo, tai daro nepriklausomos, profesionalios institucijos. Lietuvoje geriausias pavyzdys – Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Energetikos sektoriuje kainų reguliavimas grindžiamas išsamiomis analizėmis, formulėmis, remiamasi kitų šalių praktika.
Antra, kaip bus reguliuojama? Pagal projektą pakaks „atsižvelgti į ES šalių produkcijos kainų vidurkį”. Ką reiškia „atsižvelgti”? Niekas nežino. Ar supirkimo kaina turės būti dvigubai didesnė už Europos Sąjungos vidurkį? Niekas nepirks pieno, nes bus per brangu. O gal kaina turės būti keturgubai mažesnė, nei ES vidurkis? Irgi negerai – niekam neapsimokės gaminti žaliavos. Gal tada nustatykime, kad kaina turės būti tokia, koks yra ES vidurkis? Tačiau ir tai neatitiks realybės.
Lietuvos ūkiai nėra patys efektyviausi. Pavyzdžiui, vidutinis estiškas ūkis yra 10 kartų efektyvesnis, už lietuvišką. O efektyvesni ūkiai už produkciją ir gauna daugiau. Tiesa, ir Lietuvoje yra tokių ūkių, tačiau manyti, kad tą pačią kainą galima mokėti ir stambiam, ir smulkiam ūkiui – naivu.
Visiems tinkančios kainos paprasčiausiai nėra. Jos negali nustatyti visiems ūkiams, nes skirtingo verslo negali mauti ant vieno kurpaliaus. Tiksliausiai kainas nustato rinka, o ne kokia nors valdžios institucija, nesvarbu, remiasi ji ES vidurkiu, ar ne.
Trečias klausimas – kada būtų reguliuojamos kainos? Pagal siūlomą projektą: „Tada, kai bus nustatyti nesąžiningos komercinės praktikos atvejai, kurie gali pakenkti šalies ekonomikai, vartotojams ar kuriai nors gamybos grandžiai.” Tačiau ką tai reiškia? Konkurentai niekada nebus patenkinti vieni kitais. Visada atsiras pagunda kaltinti kitus nesąžiningu konkuravimu. Juk nesąžininga konkurencija draudžiama jau ir dabar. Ir už tai dar gresia baudos. Be to, įsibėgėjant taip vadinamai pieno krizei, Konkurencijos taryba atliko šios rinkos tyrimą ir nenustatė jokių nesąžiningo konkuravimo pavyzdžių. Tai kam dar reikalingas dar vienas naujas reguliavimas?
Suprantama, kad norisi gelbėti ūkininkus. Ypač prieš rinkimus. Tačiau dabar siūlomas reguliavimas siūlo absoliutų chaosą. Formuluotės pernelyg abstrakčios ir palieka daug vietos interpretacijoms ir piktnaudžiavimui valdžia. Belieka tikėtis, kad padrikam įstatymo projektui pritarta nebus. Bet koks valdžios primestas kainų reguliavimas turėtų neigiamas pasekmes: ne tik brangtų produktai parduotuvėse, bet smulkūs šalies ūkininkai būtų paprasčiau išstumti iš rinkos.
