Paskambinti Kalėdų seneliui skubėjo ne tik vaikai, bet ir jų močiutės
Gruodžio 12 dieną Pilies aikštėje, prie Eglutės, atidaryta telefono būdelė, iš kurios ne tik vaikai, bet ir jų tėveliai, močiutės ir seneliai galėjo paskambinti Kalėdų Seneliui. Tiesioginė telefono linija su Kalėdų Seneliu veikė iki gruodžio 23-osios vakaro. Per 12 dienų galimybe nemokamai paskambinti ir pasikalbėti su Kalėdų Seneliu pasinaudojo šiek tiek daugiau nei 800 miestelėnų ir miesto svečių. Apie tai, kokius norus išsakė, kokiais rūpesčiais dalijosi skambinusieji ir kalbiname ne tik į skambučius atsiliepinėjusį, laiškus skaičiusį, bet ir jau dovanas išdalijusį Kalėdų Senelį.
Sakykite, kokio amžiaus vaikai dažniausiai Jums skambino?
Skambinusiųjų amžius buvo labai įvairus: jauniausiems vaikučiams buvo dveji, o vyriausia močiutė, kuri kaip sakė, paskambino, nes buvo smalsu, buvo perkopusi 60.
Kadangi skambinusiųjų amžius labai įvairus, tikriausiai ir norai buvo margi?
Taip, norų būta visokiausių – nuo mašinėlės ar lėlytės, kompiuterio ar planšetės iki prašymo padėti susitaikyti su vaikinu. Mažieji mano draugai, kaip įprasta, pageidavo gauti įvairių žaislų, vyresni – naujų telefonų, skraidyklių ar kitokios įrangos. Tačiau buvo ir tokių, kurie pageidavo nematerialių dovanų: pasisekimo moksle, gerų santykių su draugais. Mamos ir tėčiai, močiutės ir seneliai, kaip susitarę, prašė sveikatos šeimoms ir laimės vaikams.
O ar buvo kažkokių išskirtinių pageidavimų?
Žinoma. Labiausiai įsiminė vieno berniuko noras – per šventes apkabinti mamą, kuri šiuo metu dirba Norvegijoje. Arba antrą kartą paskambinti užsukusios mergaitės svajonė, kurios neišdrįso pasakyti skambindama pirmą kartą – kuo greičiau vėl gyventi tikruose namuose kartu su tėčiu. Iki didžiųjų metų švenčių likus dešimčiai dienų paskambinti atėjo ir tėtis su dukra. Pasirodo, jie ėjo lankyti ligoninėje besigydančios mamos. Ir žinot, kokį norą tyliu balsu išsakė tėtis? Labai paprastą ir žemišką – Kalėdas atšvęsti namie su visa šeima.
Puikiai atsimenu ir vieną mergaitę, kuri pametusi „gražų šaliką su pamarginimais“ atėjo ir prašė, kad padovanočiau jai tokį patį, nes senasis buvęs labai gražus, o ir mamytė už pametimą labai baranti. Paskambinti ji vis užsukdavo kas antrą dieną ir net po kelis kartus bei vis teiraudavosi, ar nykštukai neradę jos pamestojo šaliko. Toks mudviejų bendravimas tęsėsi tol, kol vieną dieną atėjo linksma ir pasakė, kad mamytė nebepykstanti ant jos dėl to nelemto šaliko, ir paklausė, ar galėčiau vietoje jo atnešti kitą dovaną.
Teisybės dėlei paminėsiu, kad buvo ne vienas berniukas ir mergaitė, kurie ateidavo su manimi pasikabėti kone kasdien. Ir pasakodavo ne apie dovanas, o apie sėkmes ir nesėkmes mokykloje, naujienas lankomuose būreliuose, santykius su draugais ir artimaisiais. Mieli tėveliai, mamos, daugiau bendraukite su savo vaikais – jiems reikia jūsų palaikymo.
O ar buvo smalsių vaikų, kurie ne tik dovanų prašė, bet ir patys jūsų klausinėjo, norėjo kažką sužinoti?
Taip, smalsumu nesiskundė vienuolikmečiai-trylikmečiai. Jiems įdomu buvo, kur aš gyvenu, kaip nykštukai gamina dovanas, kiek laiko užtrunku, kol jas išdalinu visiems Žemės vaikams. Kiti teiravosi, kodėl niekaip neprisninga. O žinote, kodėl? Nes per Užgavėnes taip išvarėte žiemą iš kiemo, kad ji net iki praėjusio sekmadienio nedrįso užsukti į Lietuvą.
Seneli, ar tik iš Tauragės sulaukėte skambučių?
Kadangi būdelė stovėjo prie Tauragės eglutės, tad dažniausiai ir skambino tauragiškiai bei aplinkinių gyvenviečių vaikai. Tačiau maloniai nustebino ir miesto svečiai iš Kauno, Šiaulių, Mažeikių, Šilalės, kurie atvykę pasisvečiuoti Tauragėje, užsuko ir su manimi pasikalbėti. Džiaugiuosi, kad džiaugtis Kalėdų pasaka ir ja tikėti vaikams nesutrukdė nei lietus, nei stiprus vėjas.
Ko palinkėtumėte mūsų skaitytojams?
Tikėkite pasaka ir išsipildančiais stebuklais – jie padeda nesenti.
Seneli, o ar Jūs iš tiesų egzistuojate?
Taip, aš esu, kol Jūs manimi tikite…
