Paskutinė Dementonių kaimo senbuvė

Dementonių kaimo riboženklis pastatytas Vadokliuose gyvenančių brolių Kisielių iniciatyva. Netoli Vadoklių miestelio esantis ir, berods, 14 sodybų turėjęs kaimas baigia nykti. Didžiąją dalį jo melioratoriai suvertė į žemę, dar keli namai stovi užkaltais langais. Šiaip vakarais šviesa dega tik dviejuose kiemuose. Janina KULVIETIENĖ – vienintelė likusi Dementonių senbuvė, čia gimusi, augusi ir savo metus nugyvenusi.

Buvo ir taip

Gritėnų šeima, kaip ir visi Dementonių kaimo gyventojai, rengėsi Šv. Kalėdoms – Kristaus gimimo šventei. Kaip perkūnas iš dangaus trenkė žinia, jog laukia tremtis. Sugriebę būtiniausius daiktus, Gritėnai spruko į Miežiškius. Savaitę pasislapstę pas giminaitį, nusprendė grįžti namo. Sutikta kaimynė pasigyrė, jog valgo iš jų grūdų keptą duoną. Pasirodo, Gritėnams palikus namus, kaimynai įsibrovę pasiėmė du maišus rinktinių, didžiosioms metų šventėms pasiliktų rugių. Susimalę prisikepė duonos, tačiau Gritėnams jos net nepasiūlė. Puse kepalo duonos sušelpė kita geraširdė kaimynė. Janinos mama, sugraibsčiusi kvietinių grūdų likučius ir juos sumalusi girnomis, Kalėdoms iškepė šližikų. Nesmagu buvo ant širdies, bet ką padaryti, tokie laikai buvo.

Po kurio laiko kaimynai, tik gerokai prastesniais rugiais, skolą grąžino, atskaitę sunaudoto gazolio kainą už jų kūlimą. Tie patys kaimynai buvo pasisavinę ir Gritėnų karvę. J. Kulvietienės seneliui pakėlus vėją, teko ją parvesti atgal. Žinoma, ne tokią pieningą nei turėtą.

Su tais pačiais kaimynais teko naudotis ir vandeniu, semiamu iš to paties šulinio. Pasiteiravus J. Kulvietienės, ar nebuvo apmaudu, ji sakė: „Niekada su jais nebuvome susipykę. Tas pats kaimynas, savinęsis mūsų užgyventą turtą, vėliau mano mamą mokė, kaip užarti kampus“.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Gritėnai norėjo sužinoti, ar jie verti tremtinio statuso. Vilniuje gyvenantis Janinos brolis kreipėsi į archyvą. Taip, jie buvę tremiamųjų sąraše, tačiau kelių dienų skirtumu neatitikusi vežimo data.

Poterių mokė senelis

Dar prieš numatytą ištrėmimą Gritėnų šeima jau neturėjo pagrindinio maitintojo. Adomas Gritėnas, baigiantis karui, nelaukęs rusų sugrįžimo, įsitraukė į tokio Šeštoko organizuojamą savigynos būrį. Paskui teisinosi, jog per tas porą savaičių niekam blogo nėra padaręs. Tačiau budri sovietinio saugumo akis vyrą sekė. Paėmė iš namų ir uždarė į kalėjimą. Apie jo netektį, kad mirė kalėjime susirgęs plaučių uždegimu, Gritėnams pranešė kartu su juo kalėjęs žmogus. Tėvo kūną įmetė į eketę. Kur ta vieta, Gritėnai nesužinojo. A. Gritėnui tebuvo 37 metai.

Šioks toks vyriškas ramstis šeimoje buvo jo tėvas Juozas Gritėnas, Janinos senelis, tvirtų katalikiškų įsitikinimų sodietis. Anūkus jis mokė poterių. Buvo puikus pasakotojas. Ilgais žiemos vakarais, sulipę ant krosnies, vaikai tiesiog laukdavo jo prabylant. Taip sužinojo, kad jam ketverius metus teko tarnauti carinėje armijoje. Buvo vežamas į rusų ir japonų karą, bet kelionė užsitęsė tiek, kad šis baigėsi. Senelis pasakojo matęs Leniną, maištingas mintis bandžiusį skleisti tarp kareivių. 1905 metais, grįždamas į gimtinę, J. Gritėnas parsivežė paveikslą, kuris iki šiol kabo J. Kulvietienės troboje.

Senelis pasakodavo, kad prie Dementonių kadaise augę miškai, juose stūgaudavę vilkai. Visai suprastėjus regėjimui, jis prašydavo anūkų paskaityti laikraščius. Sodietį domino, ne ką daro ar veikia sovietų valdžia, bet užsienio naujienos. Sykį į Gritėnų trobą užsuko kažkas iš mokesčių agentų ar prievolių išieškotojų. Senelis nulipo nuo krosnies vilkėdamas baltais drobiniais marškiniais ir iš tokios pat medžiagos namuose siūtomis kelnėmis ir taręs: „Sakė, nebebus ubagų, tačiau nuo jų dabar durys neužsidaro“. Už tokį J. Gritėno pasakymą kentėti turėjo jo marti. „Ką aš padarysiu senam žmogui, ar burną jam užčiaupsiu“, – teisinosi Morta Gritėnienė.

Senelis mėgo pavaišinti. Jeigu turėdavo saldainių, būtinai jais apdovanodavo anūkus.

Buvo sunkus, bet menkai apmokamas darbas kolūkyje

Nelepino likimas Mortos Gritėnienės – motinos su dviem mažais vaikais. Šeima nebadavo, bet ir nieko neturėjo. Janina nesuprasdavo, kada ir kaip mama sugeba įdirbti savo žemę. Pati išmoko arti. Radusi laisvą valandėlę, sėsdavo prie audimo staklių. Austus dirbinius stengdavosi parduoti. Dirbo ir kolūkyje: pradžioje – laukininkystės darbininke, paskui – melžėja.

Nepriteklius kentė ir Janina. Teko jai svetimus vaikus sūpuoti. Sugebėjo baigti penkias klases, tik vėliau aštuonmetį išsilavinimą įgijo vakarinėje mokykloje. Nei mergaitės, nei mamos netraukė audimas. Didelio džiaugsmo nejuto trindama šeivas. O kai audinio siūlus reikėdavo sunerti į nytis, jai būdavo pats nuobodžiausias užsiėmimas. Nors Janina mokėjo pirštines ar kojines nusimegzti, bet ją daugiau ūkio reikalai viliojo.

Įdarbinta melžėja Janina gavo 14 karvių. O pritaikius mechanizuotą melžimą, turėjo jau visą pusšimtį. Bet kas iš to, jeigu metų pabaigoje už tokį darbą atlygindavo grūdais ir dirsėmis, o iš jų negalėjai iškepti duonos ar pyrago. Lengviau tapo, ėmus mokėti pinigais, nors už juos ne kažin ką galėjai nupirkti. Parduotuvė sutikdavo pustuštėmis lentynomis. Janinos laukė ir darbai namuose: pašerti gyvulius, nuravėti daržus. Pasakodama apie tą laiką, J. Kulvietienė atsiduso: „Nieko gero sovietmečiu neregėjau. Atkutau gaudama lietuvišką pensiją. Iš jos galiu normaliai pragyventi“.

Nepeikė kaime gyvenusių žmonių

J. Kulvietienė lenkė pirštus, skaičiuodama buvusias gausias šeimas kaime: Petras Kisielis turėjo 8, jo brolis Antanas – 6 vaikus… Suėję į krūvą, kaimietukai turėdavo ką veikti.

Ponia Janina sako negirdėjusi, kad Dementonių kaimo žmonės svaidytųsi pykčiais, rietųsi, virtų iš pavydo. Geru žodžiu mena buvusį artimą kaimyną Antaną Kisielį. Buvo toks metas, kad kaime norėdavo būtinai pasisėti savų burokų. Įdirbti žemei iš kolūkio dieną negausi arklio. Kaip tik prie A. Kisielio sodybos ganėsi arkliai. Janinos mama su kaimynu tuo ir pasinaudojo. Naktį ne tik aparė, bet ir apakėjo bei padarė vagas maždaug 25 arų sklype. Išaušus burokus pasėjo.

Janinos mama Morta Gritėnienė, galima sakyti, A. Kisielį nuo mirties išgelbėjo. Kuliant grūdus, įtraukė ir sutraiškė jo dešinę ranką. Gerai, kad moteris neišsigando ir sugebėjo vyrą atitraukti nuo kuliamosios. Jeigu nebūtų spėjusi, būtų ir galvą susidaužęs.

O Janina susapnavo A. Kisielio žmonos mirtį. Grįžo ji iš laidotuvių, vildamasi pailsėti prieš melžimą. Užmigusi sapnuoja, kad atėjo A. Kisielio žmona ir prašo jos mamą leisti pernakvoti. Nustebino šią toks kaimynės apsilankymas: „Čia pat gyveni, grįžk į namus ir permiegosi“. O atėjusioji sako, kad jų nebeturinti. Ryte, nuėjusi į fermą, Janina sužinojo, kad nebėra Bronės Kisielienės – mirė nuo kraujo užkrėtimo, palikusi būrį vaikų. Jauniausiam jų, Sigitui, tebuvo 6 metukai. Auginti mažąjį pasiėmė jo tėvo sesuo Marytė, savo vaikų neturėjusi, bet labai religinga ir dora moteris, daugybę metų giedojusi bažnyčios chore.

Su Sigitu dažnokai ir mielai pabendrauja J. Kulvietienė. Nepamiršta jis tėvų sodybos, nors šioje niekas negyvena. Vyras ne tik ūkininkauja, bet ir turi valdišką darbą. Niekada neatsisako, jeigu kas paprašo jo, padėti. Sigitas užaugino sūnų ir dukrą. Abu baigė aukštuosius mokslus ir įsikūrė Kaune. Pas tėvus į Vadoklius parvažiuoja  ne pasisvečiuoti, bet jiems ūkiškuose darbuose padėti.

Nepatyrė šeimos laimės

Vienintelė Dementonių senbuvė pasakojo, jog turėjusi savo šeimą. Vedyboms labai nepritarė artimiausi vyro giminės ir jų jis klausė. Įkyrėjo toks gyvenimas ir Janinai. Iškentėjo porą metų, nors su vyru lyg ir nesipyko. Susirinko savo daiktus ir su sūneliu Darijumi patraukė į tėviškę. Vyras (senokai jau miręs) liko su savaisiais. Janina nebeieškojo naujos meilės, nesidairė ir į svetimus vyrus. Turėjo ne tik sau, bet ir vaikui uždirbti duoną.

Darijus mokykloje mėgo fiziką, garsėjo kaip astronomas. Pasižiūrėti į žvaigždes per teleskopą pas jį užsukdavo ir vietos klebonas. Per tą „astronomavimą“ kilo gaisras, supleškinęs tvartelį. J. Kulvietienė apie tokį įvykį dabar kalbėjo su šypsena: „Gerai ir padarė, nes buvo toks sukrypęs, laiko palaužtas nameliukas“.

Darijus gyvena ir dirba Vilniuje. Jo mama sako, jog kompiuterio klavišus spaudinėja. Retokai jis apsilanko Dementonyse: turi šeimą, nestokoja ir savų kasdieninių buitinių bei gyvenimiškų rūpesčių.

Sodyba patraukia tvarkingumu

78 metų J. Kulvietienė nemėgsta aimanuoti, kaip dabar įprasta, bet stengiasi pati pasidaryti. Ką nors veikti jai netrukdo įjungtas radijas ar televizorius. Skaito ne tik „Valstiečių laikraštį“, bet ir katalikiškus leidinius: „Artumą“, „Kelionę“. Troboje, statytoje maždaug prieš 150 metų, pakankamai tvarkinga ir šilta. Plytų krosnį, kurią permūrijo prieš dvejus metus, kūrena malkomis. Porą šildymo sezonų jų išvis nepirko. Pakako nupjautų sausuolių.

Sodybą supa daugybė medžių. Tai – kaip rūpestingai prižiūrimas parkas. Augo jame ir storulė vinkšna, kurios kiaurymėje karo metais nuo vokiečių slėpdavo lašinius. Stovi išsikeroję du didžiuliai ąžuolai, sodinti dar Janinos senelio. Aplinka sutvarkyta taip, kad nerasi numestos šakelės. Jas sukapoja, o išdžiūvusias sukūrena. Taip patogu kieme šiltuoju metų laiku ką nors išsivirti ar užsikaisti arbatos. Dujine virykle J. Kulvietienė nesinaudoja. Neretina be reikalo ir medžių, nors, pati prisipažįsta, nuo jų gausiai prikrenta lapų. Žinoma, ne vieną kartą apie juos nupjauna žolę. Jai medžiai – tarsi būtų gyvi.

Išsaugojo dokumentus

J. Kulvietienės rūpestingumą rodo tai, kad ji sugebėjo išsaugoti savo giminės dokumentus. Ant stalo kloja nuo laiko pageltusius popierius. Štai tarpukaryje surašyta 340 kvadratinių metrų žemės pirkimo-pardavimo tarp Juozo Gritėno (Janinos senelio) ir Petro Kisielio sutartis. Toks žemės plotas įvertintas 100 litų. Yra ir 1932 metais datuotas dokumentas, kuriuo Juozui Gritėnui skiriama 8,26 ha valstybės žemės. Išsaugotas Juozo Gritėno testamentas – juo visas jo turtas ir žemė perleidžiama sūnaus Adomo vaikams – Janinai ir Viliui. Jis surašytas buvusios dementoniškės Marytės Baublinskienės ranka 1954 m. balandžio 25 d.

Matyti, kad J. Gritėnas turėjo viltį, jog kada nors žemę atgaus tikrieji šeimininkai. Kai ją susigrąžino, J. Kulvietienė jautėsi laiminga: juk tai sava. Vilniuje gyvenantis brolis savo dalies atsisakė. Nėra apleisti tie hektarai – dirbami Janinos pusbrolio sūnaus.

Brangiausia tai, kas sava

J. Kulvietienė norėtų daug ką pasidaryti. „Kol kojos neša, skųstis negaliu. Nemėgstu dejuoti. Nesinervinu, jeigu pati nesugebu ar neįmanoma padaryti. O pavydėti, jog kitas turi, o aš – ne, irgi ne mano būdui. Jeigu kuris sugeba, tai jis ir turi“, – tokią savo gyvenimišką tiesą „XXI amžiaus“ žurnalistui išklojo J. Kulvietienė. Kol sveikata leidžia, nenori keltis į miestelį. Čia – savo, o ten jau būtų kitaip. Gaila palikti ir sodybą bei apie ją išsikerojusius medžius.

Teiraujuosi, ar jaučiasi saugi gyvendama vienkiemyje? Pasakoja, kaip vienas prašalaitis užsigeidė pasivaišinti svetimais kiaušiniais. Vagiantį laiku pastebėjo šeimininkė ir uždarė tvartelyje. Šis ėmė prašytis, kad išleistų. Pasigailėjo, ir kiaušinius leido neštis. Šokdamas per griovį paslydo ir juos sudaužė. Tokia buvo vagies laimė.

Bet kada J. Kulvietienė pagalbon prisišaukia Zenoną Kisielį iš Vadoklių, užaugusį Dementonyse. Jam kaip sandėliu leido naudotis savo klojimu.