Paskutinis Europoje molinis vėjo malūnas nukėlęs kepurę laukia paskutiniosios
Neįprastas skelbimas – parduodamas senas molinis istoriškai vertingas vėjo malūnas. Tiksliau tariant – tai, kas iš jo liko. Skelbimas nebeaktyvus, tačiau kaina vis dar matyti – 6000 eurų. Priedo – 1,1 hektaro žemės ūkio paskirties sklypas. Medinė iškaba skelbia, kad malūnas saugomas valstybės – nieko neliesti. Ant viršaus užpiešti pardavėjo kontaktai.
Dar prieš gerą dešimtmetį Melnių malūnas Joniškio rajone iš tolo sveikindavo atvykstančius – gerokai pakrypęs, lentgaliais paramstytas, nuolankiai pasvirusia kepure. Kaip tikras senis, kuris laukia savo 120-ojo gimtadienio.
Dabar malūnas yra žemesnis ir už šalia esančius tvartus – kepurė mandagiai padėta šalia, nutrupėjęs liemuo uždangstytas šiferiu, viduriai susandėliuoti pašiūrėje.
Skambiname ant lentos užrašytu numeriu. Atsiliepia Antanas Jankauskas – savininkas. Tas pats, kuris ir pardavinėja malūną.
Vyras mintis dėsto kiek romantiškai. Panašu, jog neparduotų, jei tik pajėgtų šį malūną prikelti savomis rankomis.
„Laikas tą kepurę būtų padėjęs šiek tiek kitaip ir viską sulaužęs. Prieš aštuonerius metus, kai malūnas pradėjo griūti, mes ją nukėlėme, o detales saugiai surinkome po stogu“, – pasakoja vyras.
Malūną Antanas įsigijo iš jų paveldėtojų Martinskų. Istorija byloja, kad iškart po karo keturiasdešimtmetis malūnininkas Martinskas nusižiūrėjo žavią aštuoniolikmetę – vedė ją ir laimingai kartu malė miltus.
Tiesa, malūnas yra gerokai senesnis. Šiemet jam sukanka 120 metų. Prieš karą jis buvo atnaujintas. Sovietmečiu dar kurį laiką puikiai veikė.
A.Jankauskas sako panašiai yra išgelbėjęs nuo sunykimo Kelmės vandens malūną. Melnių prikelti jau nesugebės.
Todėl ir parduoda, kad ir kaip širdis plyšta: „Matau, kad man jėgų neužteks išgelbėti. Tai buvo kone ilgiausiai Lietuvoje veikęs vėjo malūnas. Sakoma, kad toks molinis yra paskutinis Europoje. Norite pirkti? Prašom. Ne euras, bet akis į akį pasitartume.“
Malūnas veikė kone iki pat sovietmečio saulėlydžio. Kai sustojo jo sparnai, prasidėjo lėta griūtis. Prie to nemažai prisidėjo ir vietiniai gyventojai, kurie tempė namo viską, ką tik malūne pajėgė pakelti.
Aplinkui vis tupinėjo paveldosaugininkai ir jų sudarytos komisijos. Visi sutartinai linkčiojo – vertingas ir unikalus dalykas, reikia saugoti, labai reikia.
Tačiau visada šis malūnas sulaukdavo tik moralinio palaikymo, o ne veiksmų.
Pirmiausia – tai unikalus egzempliorius. Panašus molinis malūnas buvo taip pat Joniškio rajone, Šlapakiuose, tačiau dabar jis susilygino su žeme.
Malūno mechanizmai taip pat autentiški. Paveldosaugininkai mini, kad kažkuo panašų mechanizmą turi ir saugo bulgarai.
Lemtinga ir tai, kad kaimo vardas – Melniai. Malūnininkas čia visada buvo šaukiamas „melnyku“. Gal šis molinis palūžęs milžinas yra ankstesnių medinių malūnų anūkas? Gal nuo to ir kilęs kaimo vardas? Tai gali žinoti tik kryžkelėje rymantis didžiulis akmuo.
