Paslaptinga tautos dvasia

75-ojo jubiliejaus išvakarėse, gruodžio 7 dieną Varėnos viešojoje bibliotekoje filologas, rašytojas, prozininkas, nepriklausomybės Akto signataras Romas Gudaitis pristatė naują savo knygą „Vytauto vergo įdagas. Rudnia išeina į dangų“. Rašytoją lydėjo literatūrologas Petras Bražėnas, aktorius Rimantas Bagdzevičius.

R. Bražėnas pasakojo, kad su Romu buvo kursiokai ir pažintis tęsiasi 56 metus, atkreipė dėmesį – R. Gudaitis nuo 1981-ųjų yra aktyvus kūrėjas, kas porą metų išleidžiantis knygą: „Sėjėjai“, „Lemties broliai“, „Kartos“. Kaip įsiveržimą į literatūrą apibūdino ironišką romaną „Metaforų medžiotojai“. P. Bražėnas tvirtino, kad R. Gudaitis yra jautrus aplinkiniam pasauliui, kalbantis apie visuomenei aktualius klausimus, išgyvenantis atsivėrusių piktžaizdžių keliamą skausmą. Prisipažino visuomet priekabiai skaitydavęs R. Gudaičio tekstus, bet ilgainiui supratęs, kad šis rašytojas turi savo braižą, kelią, yra originalus ir nepalenkiamas, „juntama meistro ranka“.

Aptardamas romaną „Vytauto vergo įdagas“, P. Bražėnas, atkreipė dėmesį, jog Vytauto tema plačiai paplitusi lietuvių literatūroje, todėl rašytojas turėjo surasti kažką naujo, originalaus. Romanas, pasak literatūrologo, pats istoriškiausias iš visų anksčiau sukurtų, o Vytautas parodytas kaip žmogus, dėjęs save ant valstybės aukuro, žiaurus, valdingas, kamuojamas vidinių dramų, abejonių, skausmingų religinių ir geopolitinių pasirinkimų – ne paminklinis, bet gyvas žmogus.

Savitą šypsnį į kaimo kasdienybę kritikas įžvelgė nuotaikingoje novelėje „Rudnia iškeliauja į dangų“. Anot P. Bražėno, autorius, gyvenime „iki nuobodumo rimtas“, novelėse apie Rudnią žaižaruoja humoru ir sąmoju. Skaitytojus stebina spalvinga personažų galerija. Rudniškiai atpažįsta herojus – savo kraštiečius. Knygoje išryškėja istorinis, etnografinis, satyrinis, publicistinis aspektai, gausu gražaus humoro, yra geru nedorumu alsuojančių istorijų, subtilių psichologinių įžvalgų, dzūkų tarmės intarpų, iki skausmo mielų vietovardžių.

Rašytoją pasveikinti ir sutikti naują knygą atvyko būrelis draugų, rudniškių. Buvusi Romo kursiokė, Dalia Kavaliauskienė, kurianti jaukią, šiltą, moterišką lyriką, pasidalino įžvalgomis: „Rudnia išeina į dangų“ yra paminklas Rudnios krašto žmonėms. Išeina gyvuliai, iškertami miškai, po to išeina ir žmonės. Romas kasa labai giliai. Kasdamas randa ir smėlio, ir žvyro, ir brangakmenį. Prasiveržia vanduo – gyvybės vanduo, visiems dovanodamas gyvybę. Rudnia dar gyvybingas kaimas, nes jame gyvena šviesūs žmonės“. Birutė ir Vincas Švagždai pasveikino rašytoją artėjančio jubiliejaus proga, perskaitę savo kūrybos poemą, apžvelgę joje Romo kūrybos ir žmogiškosios būties kelią. „Mūsų kaimas nedidelis, bet yra ir kitas didysis kaimas – tai kapinės, tą būseną atitinka ir novelių rinkinio pavadinimas. Knygoje – paprastų žmonių likimai, bendravimo būdas – viskas pagarbiai“, – pasakojo Birutė. Varėnos rajono mero pavaduotojas Giedrius Samulevičius prisipažino, kad su rašytoju abu yra Rudnios ženciniai. Jam žinomos Rudnios kapinės, pažinotas vienas kitas knygos veikėjas. „Oriai ta Rudnia keliauja į dangų: dar vyksta mišios senojoje bažnyčioje, dar gyvena Švagždai, bekeliaudama Rudnia į knygą ir į du filmus pakliuvo ir vienintelė kaime Vilmutės karvė filme įamžinta“.

Romas Gudaitis džiaugėsi, kad renginyje – jam artimi žmonės – rudniškiai, knygos herojų vaikai ir vaikaičiai. Sakė, kad šis susitikimas itin jautrus, asmeniškas, todėl jam kalbėti kaip niekad yra sunku: „bijau savo žodžiu sugadinti vakaro nuotaikos“. „Pripratau prie garsiai kalbančių Rudnios krašto žmonių. Pirmą kartą įlipęs į pilną žalią traukinį, stebėjausi, klausiau žmonos Stasės, kodėl jie taip rėkia, gal žinanti. – Ne rėkia, o klega, – pataisė ji mane tuomet. Knygoje kalbu dzūkiškom intonacijom, įdėmus skaitytojas galbūt atleis man šį „grieką“, labai jau norėjau priartėti prie šio krašto“. Šią knygą rašiau gal būt visą savo gyvenimą, vis svarsčiau, ar atiduoti spausdinti, ar didelėje literatūros jūroje ji sulauks dėmesio. Čia daug tikrų prototipų. Kai kuriuos žmones iš aplinkinių kaimų atkėliau į Rudnią. Tik iš didelės meilės aprašiau tuos žmones, nenorėjau nieko įžeisti. „Dabar – tragiškas tuštėjimas Lietuvoje, bet egzistuoja paslaptinga tautos dvasia. Ateityje nebus mūsų, liks mūsų sielos atomai, liks sielų bendravimas, jis tęsis ir tęsis“, – tęsė rašytojas.

Aktoriaus R. Bagdzevičiaus skaitė novelę „Verknys ir jo duktė Verknė“, kitų kūrinių ištraukas. Pasiklausius jų viskas pasidarė aišku ir suprantama, paprasta ir šmaikštu, ir liūdna, ir gyvenimiška.