Pasveikino šimto metų jubiliejų švenčiančią biržietę
Biržų rajono savivaldybės meras Vytas Jareckas garbingo jubiliejaus proga pasveikino biržietę Marijoną Baronienę. Šiomis dienomis senjorė švenčia savo 100 metų sukaktį.
Namuose p. Marijoną aplankęs V. Jareckas jai dėkojo už kantrybės ir ištvermės pavyzdį, už pasiaukojimą savo šeimai, linkėjo jai sveikatos, stiprybės, džiaugtis artimiausių žmonių dėmesiu ir meile.
Marijona Baronienė pasakojo gimusi Parovėjoje. Gyvenimas nelepino, teko patirti nemažai skaudžių netekčių ir rūpesčių. Jauna moteris liko našlė su penkiais vaikais. Reikėjo juos užauginti, pastatyti ant kojų. Pati visą gyvenimą dirbo „Siūlo“ fabrike, išbandė ne vieną darbą: verpėja, špūliuotoja, linų šukuotoja. „Dirbau, kur prireikdavo. Man gerai buvo, kai direktorius sudarė patogų darbo grafiką: vakare nuo šeštos pradėdavau dirbti, rytą šeštą pabaigdavau. Vaikus į mokyklą ir darželį suruošdavau, nuvesdavau, tada galėdavau numigti, kol jie iš mokyklos grįždavo, – prisimena p. Marijona. – Ir visai neatrodė, kad sunku. Dabar vieną vaikelį augindamos mamos skundžiasi, kad joms sunku, o man su penkiais nebuvo sunku…“
M. Baronienė sako nejaučianti metų naštos. Atmintis puiki, akys mato. Net negalinti patikėti, kad jau tiek metų sulaukė ir į 101 įkopė. „Per savo jubiliejaus šventę pažadėjau 108 sulaukti – visi labai plojo ir juokėsi“, – smagiai kalba p. Marijona.
O kokios jos stiprybės paslaptys? Šiuo metu p. Marijona gyvena su savo dukra Lida. Gaila, kad tada fabrikas Marijonai davė butą penktame aukšte. Ir dabar bandytų su stovyne išeiti į lauką, bet tiek laiptų įveikti nebepajėgia. Į gimtadienio šventę anūkai laiptais nešte nunešė. Dukra Lida pasakoja, kad mamai tinka visoks maistas, bet nė dienos – be mėsos. Valgo cepelinus, ne vieną valgį mėgsta spirgučiais pagardinti. „Man tik lašinių ir daug silkės“, – jaukiasi p. Marijona. Ir saldumynus mėgsta. Viskas tinka ir patinka.
Ir dėl sveikatos labai nesiskundžia, tik aukštas kraujospūdis vargina. Vos prieš metus nustojo megzti – visą gyvenimą buvo prisiekusi mezgėja. Dabar akys nebeleidžia: neįžiūri, viena ar dvi akys ant virbalo kabinasi, nebeišeina lygus mezginys. O verpimo ratelį ir dabar mina, kartais – ir be špūlės, nes tai geriausia mankšta tirpstančioms kojoms.
„Prisveikino, prilinkėjo. Didžiulė mūsų šeimyna, – džiaugiasi senjorė, – žvilgsniu glostydami jubiliejaus puokštes. – Tik keletą namo parsivežėm, ant kapelių vežėm, juk pilna bagažinė gėlių buvo.“
P. Marijonos didžiausias turtas – ne tik šimtas pragyventų metų, bet ir 5 vaikai (sūnus ir keturios dukros; vyriausiąjį Kaziuką, „Kaziuko“ kapelos įkūrėją ir vadovą, žino visi biržiečiai), 8 anūkai, 11 proanūkių. Visi lanko, visi myli, dukra rūpinasi – nematai, kaip dienos bėga.
Ir jubiliejų ne vieną dieną šventė: sveikino kaimynai, pažįstami, giminaičiai. Visi linkėjo sveikatos, ilgų gyvenimo metų. „O gal ir 110 sulauksiu, tada dar didesnė šventė bus“, – atsisveikindama su šypsena kalbėjo Marijona Baronienė.
