Pasveikinta 100-metė Kėriškės kaimo gyventoja
Ignalinos rajono Mielagėnų seniūnijos Kėriškės kaimelyje, senų medžių apsupty, stovi šimtametis medinis dviejų galų namas. Čia gyvena taip pat jau šimtametė jo savininkė Stasė Burokienė. Šiame kaime gimusi, užaugusi ir auksinio amžiaus sulaukusi. Gražiai gyvena kartu su sūnaus Juozo šeima, kito sūnaus ir dukros lankoma, mylima, rūpestingai prižiūrima. Birželio 21-ąją garbaus jubiliejaus proga moterį sveikino savivaldybės mero pavaduotojas Juozas Rokas, seniūnas Adas Trakymas, seniūnijos socialinės darbuotojos. Sugiedota ,,Ilgiausių metų“, jubiliatei linkėta šviesių dienų, sveikatos, Dievo palaimos…
Sveikintojus nustebino 100-metės atmintis, gera sveikata ir šviesus protas. Ji dar atsimena eilėraščius, kuriuos mokėsi lenkiškoje penkiametėje mokykloje. Vieną jų ėmė ir padeklamavo. Kaip pati sakė, dar prieš metus kitus skaitydavusi, spręsdavusi kryžiažodžius. Dabar jau akelės labai nusilpo, prastai bemato, tik pro langą sklindančią šviesą, o žmogų aiškiau įžiūri jam visai arti priėjus. Taigi, belieka klausytis radijo. Labai mėgsta Marijos radijo laidas, transliuojamas maldas, žinių paklauso, o kai per televiziją rodo pageidavimų koncertą, visada paprašo pagarsinti…
Paprašyta papasakoti apie vaikystę, jaunystę, Staselė minėjo liūdną našlaitės dalią ir sunkų darbą. Tėvelio ji jau nebeatminė, o mama mirusi jai septintus metus einant. Sesutę vyresnis brolis Leonas užaugino kartu su jauniausiu broliu Juozu. Pas jį moteris 1991 m. Kanadoje dvi savaites viešėjo. Tai buvusi jos gyvenimo kelionė. Kiek daug visko pamatė, kiek įspūdžių parsivežė!
O Kėriškės kaimas buvęs didelis. Stasė prisimena linksmas vakaruškas, gegužines ir birželines pamaldas. Šeštadienius, kai kaimo merginos keliuką nušluodavo, o juo iš kitų kaimų vaikinai su armonika ateidavo, visi kartu susėdę dainuodavo. Moteris yra padariusį planelį, kuriame sužymėjusi visus namus ir surašiusi gyventojus. To planelio dukra iškart nesurado, bet močiutė atsimena, kad buvę apie 180 gyventojų. Dabar likę vos keletas, dauguma trobų stovi tuščios, arba į sodybas parvažiuojama tik savaitgaliais.
Vienoje iš vakaruškų ir savo vyrą Edvardą sutiko. Pasišokti jis atėjo iš gretimo Piršteliškės kaimo. Ir taip jaunutei merginai patikęs, kad ji sau mintyse tarė: ,,o kad mane jis šokti pakviestų…“. Ir pakvietė, ir jau nebepaleido. Gražiai nugyveno, dus sūnus ir dukrą užaugino. Buvo ir džiaugsmo, ir skausmo. Pirmieji gimę dvynukai neišgyveno. Mirė nuo skarlatinos vos pusės metų. Beveik trimis dešimtmečiais Staselė savo vyrą pergyveno. Dabar, kaip pati sako, ,,tai per sūnų, tai per dukrą“ Vilniuje pabūna, bet mieste jai taip nepatinka, taip ilgisi gimtųjų namelių. Kaip dukra Nijolė pasakė, kad namo parveš, tai visą naktį iš džiaugsmo užmigti negalėjo. Namie jai geriausia. Čia ir į lauką išeina, ir per kiemelį pereina, o vasaros dieną sau pagalvoja, kaip gerai būtų į žemę rankas sukišti, daržus paravėti…
