Pasveikinta garbinga jubiliatė

Savivaldybės meras Virginijus Komskis, administracijos direktoriaus pavaduotojas Alvidas Einikis ir seniūnas Dainius Maciukevičius devyniasdešimtojo jubiliejus proga pasveikino devyniasdešimtmetę Jadvygą Putnynienę. Svečius pasitikusi žavi pusamžė moteris, jokiu būdu nepanaši į senučiukę. Apsiavusi aukštakulnius batelius, vilkinti žavų kostiumėlį, dailiai sušukuotais plaukais, moteris maloniai šypsodamasi priėmė svečius, puikiai aptarnavo juos svetainėje, siūlydama arbatos ir šventinio jubiliejaus torto, šmaikštaudama ragino pakelti taurę šampano, už savo sveikatą. Tiesa, pati ji sakėsi, kad puikią sveikatą išsaugojo tik todėl, kad niekada nevartojo alkoholio.

Sukaktuvininkė sužavėjo skvarbiu protu kai kalba pakrypo apie nūdieną ir puikia atmintimi, kai dalijosi prisiminimais. 1952 – aisiais tuometėje Žemės ūkio akademijoje įgijusi mokslinio agronomo specialybę, gražuolė Kauno panelė gavo paskyrimą į Šilutės rajoną, kur pradėjo dirbti Piktupėnų tarybiniame ūkyje vyriausiąja agronome. Šiandien ponia Jadvyga didžiuodamasi gali konstatuoti, kad jos kurso draugai ir ji, buvo pirmieji agronomai Lietuvoje, pradėję taikyti sėjomainą, kuri kėlė žemės ūkio našumą „kaip ant mielių“. Ponia Jadvyga netgi televizijon buvo pakviesta kalbėti ir pasidalinti patirtimi apie tai, kaip jai pavyko įgyvendinti šią naujovę. Prisimena p. Jadvyga, kad dar visai neseniai ūkininkai kreipdavosi į ją patarimo vienu ar kitu augalininkystės klausimu. Šiuo metu, pasak pašnekovės, viskas pasikeitę: chemikalai nebe tie, augalininkystės kultūros įgijusios visai kitas augimo, atsparumo savybes, todėl patarinėti jau nesiimtų..

Vėliau, dirbusi Pagėgių rajono žemės ūkio skyriuje, sutiko ir savo vyrą Martyną – žemėtvarkininką, iki šiol žmonių atsimenamą griežtą, bet teisingą vyriausiąjį Pagėgių architektą. Susijungus rajonams, darbovietė persikėlė į Šilutę, į Žemės ūkio skyrių, kur kasdien tekdavo važiuoti. Nelengva moters būtis, kai reikia ir vaikus auginti ir į darbą suspėti, tačiau vyro padedama moteris atlaikė sunkumus. Sudrėko močiutės akys kalbant apie gyvenimo palydovą, nes jau keturiasdešimt metų nebeturi jo šalia. Sunki liga neleido tęsti darnios gyvenimo kelionės, tačiau  ir šiuo metu p. Jadvyga yra sveika ir laiminga močiutė ir promočiutė dažnai lankoma sūnaus ir dukters šeimų, penkių anūkų ir tiek pat proanūkių. Džiaugėsi senelė puikiai besimokiusiais ir daug gyvenime pasiekusiais anūkais, didžiuojasi proanūkiais, na o pasak Mero, mums, šalia tokių tvirtas gyvenimo vertybes turinčių žmonių gyvenantiems, taip pat galima didžiuotis ir dėkoti už oraus ir garbingo gyvenimo pavyzdį.

Anot, svečiams arbatą išvirusios anūkės Editos (Pagėgių Algimanto Mackaus gimnazijos anglų kalbos mokytojos), močiutė ir dabar negali gyventi neprižiūrėdama gėlių darželio, nesodindama bulvių. O labiausiai anūkę žavi tai, kad iki šiol senolė bendrauja su savo kurso draugais, vyksta į grupės susitikimus. Tiesa, pasak Jadvygos, vyrų labai mažai telikę, tačiau moterys net nežadančios pasiduoti gyvenimo audroms: susiskambina, lanko viena kitą, tenka ir paskutinėn gyvenimo kelionėn lydėti kurso draugą. Šie žmonės Jadvygai tarsi broliai ir seserys, kurių turėjusi trejetą (vienas brolis ir dvi seserys), šiuo metu nebeturi nei vieno. „Su grupės draugais nejaučiu vienatvės“, kalbėjo žavioji jubiliatė, visiškai nesiskundžianti sveikatos sutrikimais, puikiai mieganti, žiūrinti televizorių, besidominti pasaulio naujienomis.

Svečiai juokais išgavę pažadą būti laukiami tuo pačiu metu ir kitą sausį, paliko ponios Jadvygos namus įkvėpti žmogaus žavesio ir gyvenimo jėgos. Gyvenimo, verto puikios, gyventi mokančios knygos…