Pasveikintas 103 metų sulaukęs radviliškietis Henrikas Lasys

103 metų sulaukusį radviliškietį Henriką Lasį garbingo jubiliejaus proga pasveikino Radviliškio rajono savivaldybės mero pavaduotojas Kazimieras Augulis, Radviliškio seniūnijos seniūno pavaduotoja, laikinai einanti seniūno pareigas, Vigilija Dževečkienė. Tai ji prajuokino senolio dukrą ir jį patį, bandžiusi eiti jubiliato ieškoti į kambarį, kuriame pamatė lovą. „Vajė, o jubiliatas tai čia… O aš galvojau, kad gulite“, – nustebusi tarė ji, pamačiusi poną Henriką sėdintį krėsle prie lango ir skaitantį laikraštį.

Svečius pasitikusio senolio energija stebina: jis papasakoja laukiantis dar vieno proproanūkio, kasdien, kai tik geresnis oras, išeinantis pavaikščioti. Pasak kartu gyvenančios pono Henriko dukros Vidmantės, jo prie durų visada laukia gražuolis šeimos katinas. Taip jie kartu ir vaikšto, saulės spindulius gaudo. „Senelis neseniai lazdą paėmė. Vos priprašiau. Ne onoras gi su lazda vaikščioti. O jaunystėj tai, būdavo, skrybėlė ant šono, lazdelė ant rankos pakabinta, ir eina išdidžiai“, – apie ilgaamžį tėtį emocingai pasakoja jo dukra.

„O jau šį savaitgalį tai durys neužsidarė, kiek sveikintojų, kiek su seneliu pasikalbėti norinčiųjų buvo“, – sakė jubiliato dukra. Kur nebus, juk  vien anūkų šeši, 13 proanūkių ir trys proproanūkiai, o kur dar kaimynai, artimieji, draugai. Gaila, pastarųjų ne tiek jau daug likę.

Lietuvos laisvės kovų dalyvis, buvęs politinis kalinys-tremtinys, karys savanoris bei dimisijos majoras ramias senatvės dienas leidžia puikiai: sprendžia kryžiažodžius, skaito, ilsisi. 94 metų išleidęs knygą  „Mano epopėja. Vardan Lietuvos laisvės – jaunystės auka“ ir joje sudėjęs visą savo patirtį sako galįs atsipūsti. „Planavau parašyti dar vieną knygą. Nežinau, ar pavyks. Bet šitoje tai sudėjau visą savo gyvenimą“, – pasakojo ponas Henrikas. Pasak dukros Vidmantės, jubiliatas dažnai padėkoja likimui už tai, kad didelius išbandymus jam teko patirti, galbūt būtent  sudėtingas gyvenimas, tremtis ir užgrūdino, sustiprino ilgaamžį.

Kauno aukštesniojoje Technikos mokykloje baigęs statybos skyrių, jaunystėje jis dirbo Žemės ūkio rūmų projektavimo grupėje, vėliau – Šiaulių apskrities valdyboje. Jis prižiūrėjo Joniškio miesto ir valsčiaus, Kriukų, Skaisgirio ir Žagarės miesto bei valsčiaus teritorijose vykdomas statybas ir vykdė kitus apskrities inžinieriaus jam pavestus darbus.

1941–1945 metais H. Lasys buvo paskirtas Šiaulių apskrities savivaldybės vietinės pramonės skyriaus viršininku, vėliau – Promkombinato direktoriumi. Jam tiesiogiai buvo pavaldžios įvairaus profilio įmonės: malūnai, medžio apdirbimo įmonės, vilnų karšyklos, keramikos gamyklos, pirminiai odos apdirbimo cechai, ir panašiai. Tuomet jis pradėjo gyventi dvigubą gyvenimą, kaip ir visi to meto Lietuvos patriotai: oficialią tarnybą keitė pogrindinė veikla slaptose už Lietuvos laisvę kovojančiose organizacijose. 1943 metais H. Lasys priėmė pasiūlymą perimti Lietuvos Laisvės Armijos Šiaulių apygardos štabo finansų skyriaus dokumentus bei kasą. Už šią veiklą jis ir buvo nuteistas kalėti Sibiro lageriuose. Teismas jam skyrė 10 metų laisvės atėmimo bausmę ir 5-erius metus tremties.

Aštuonerius metus kalėjęs lageryje, 1954 metais jis tolimajame Magadane sulaukė savo šeimos. Pas jį atvažiavo jo žmona Janina su dukromis Viktorija Dalia ir Vidmante Ona. Dar kelis metus išleistas iš lagerio Magadane su šeima gyvenęs H. Lasys 1959 metais grįžo į Lietuvą.

„Aš visada sakau, kad labai svarbu gyvenime turėti  specialybę. Man, statybų inžinieriui, darbo atsirado visur: ir Magadane, ir grįžus į Lietuvą. Mes, tremtiniai, nebuvome niekam reikalingi, o specialistų trūko, reikėjo savo darbą išmanančių žmonių, todėl visada turėjau iš ko duoną valgyti, šeimą išlaikyti“, – pasakojo jis.

Vidmantė Balčiūnienė, jubiliato dukra, parodė tėvelio jaunystėje vokišku fotoaparatu darytas nuotraukas,  iš spintelės ištraukė ir patį fotoaparatą. „Vienas  fotografas, pamatęs, kokį tėvelis fotoaparatą turi,  nemažai už jį siūlė, kad tik parduotų, bet tėvelis nesutiko. Juk fotografija buvo jo aistra, kurią ir aš paveldėjau“, – sakė ji. Bet ir be fotografijos senolis nerimsta. Vis prie stalo kažką meistrauja, kuria, vis kažką skaito, rašo, kryžiažodžius sprendžia, knygas visas namie restauravo, žurnalų komplektus įrišo.

„Oi, aš dar jauniems dalį savo proto galiu atiduoti“, – juokavo jubiliatas, išlydėdamas svečius. „Turbūt man pasisekė, kad šviesią galvą turiu, kad galiu kryžiažodžius spręsti, kad skaityti, mąstyti galiu“, – sakė jis.