Paulių Širvį prisimenant
Rugsėjo 17 dieną į Rūdiškių biblioteką susirinko Skaitytojų klubo nariai paminėti Pauliaus Širvio 100-ąsias gimimo metines. Paulius Širvys – vienas žinomiausių ir mylimiausių lietuvių poetų. Nuoširdus, betarpiškas, neretai linkęs patikėti ir tais, kurie šiaip nebuvo verti, tačiau pavydėtinai doras. Gal tik, metams bėgant, neišvengiamus pėdsakus ėmė palikti gyvenimo nuovargis, buities nepritekliai.
„Tai poetas iš Dievo malonės, gimęs su žvaigžde kaktoje, ir tai buvo jo laimė ir jo prakeikimas, kaip ir visų didelių poetų“, – taip apie garsųjį mūsų poetą rašė Algimantas Baltakis.
Paulius Širvys – kaimo vaikas, tapęs lietuviško beržo sinonimu, Padustėlio kaime (Zarasų r.) gimęs, Degučiuose augęs vaikis būdamas devynerių neteko tėvo, netrukus mirė ir motina. Tragiškai susiklosčiusi gyvenimo pradžia, vaikų namų skonis ir patirta neteisybė jautrią paauglio sielą degino it ugnis, virkdė ir grūdino.
P. Širvio biografija margesnė už margą genį: netekus tėvų – svetimų gyvulių ganiava už skalsų našlaičio duonos kąsnį, pirmieji „universitetai“ – Dusetų (Zarasų r.) ir Aleksandravėlės pradinės mokyklos, vėliau – Salų žemės ūkio mokykla ir pirmieji kūrybos bandymai. Po Salų buvo kursai Gruzdžiuose (Šiaulių r.), vėliau – studijos Vilniaus pėstininkų karo mokykloje, literatūros kursai Maskvos Maksimo Gorkio literatūros institute, tačiau didžioji jo gyvenimo mokykla buvo Antrasis pasaulinis karas: kovos Lietuviškosios divizijos mūšiuose Kurše (Latvija), vokiečių belaisvių mirties stovykla, priverstiniai darbai Vokietijoje. Kurše P. Širvys buvo sunkiai sužeistas, tačiau tvirtas „lietuviškas beržas“ karo išbandymus atlaikė. Poetas 1945 m. buvo demobilizuotas, prasidėjo darbo karjera.
Debiutavęs pokario metais, kai jausmų raiška literatūroje, asmeniškumas buvo kontroliuojami, o neretai ir draudžiami, Širvys sugebėjo prabilti savitu balsu apie dvi svarbiausias viso savo kūrybinio gyvenimo temas – fronto kareivio ir skaudžią meilės patirtį.
Mylimas, giriamas, gerbiamas, laukiamas ir… „velnioniškai vienas“, taip apie meilės dainiumi vadinamą poetą Paulių Širvį rašo literatūros kritikai, kūrėjo bendražygiai. Geras poeto draugas, rašytojas prozininkas, dramaturgas ir žymus visuomenės veikėjas Rimantas Šavelis prisiminimų knygoje „Geriu žalią tylą“ rašė: „P. Širvys buvo vienas, ignoruojamas dėl gyvenimo būdo. Tarsi pripažintas ir kartu – nuošaly…“ Sakoma, kad P. Širvys buvo girtuoklis, bet mažai kalbama, kad tai buvo be galo talentingas žmogus, šviesi asmenybė, todėl ir tapo legenda. „Legendų poetų nedaug, sovietmečiu gerų poetų buvo daug, bet tikroji poeto legenda tik P. Širvys“, – mano jį pažinojęs A. Pakėnas. Po vienatvės šydu – didelė ir jautri širdis, o širdis jo buvusi plati, išsiilgusi artumos ir meilės, kurios mažai tepatyrė vaikystėje. Santuoka subyrėjo, o mergina, tapusi jo mūza, ištekėjo už kito… Išbandymų, pripažinimo ir nuopuolių kupinas gyvenimas poetą palaužė sulaukus vos 58-erių.
Gana trumpo, bet svaraus P. Širvio kūrybinio palikimo galėtų pavydėti net patys produktyviausi literatai: jei ne kiekybės, tai kokybės – tikrai.
Prisimindami autobiografiją, gėrėjomės Pauliaus Širvio kūryba, kurią skaitė Rūdiškių „Bajorų“ teatro vadovas ir aktorius Vytautas Mikalauskas. Susirinkę klausėsi skaitomų eilių ir dalijosi įspūdžiais apie įvykusius susitikimus su Pauliumi Širviu: nuo pirmo įspūdžio iki dėmesį prikaustančių poeto skaitomų eilių, kai širdį tebevirpino jausmo ir emocijų perpildyti eilėraščiai: „Aš – beržas“, „Užmirštoji taurė“, „Kai brendu naktimi“, „Ugnelė“ ir daugelis kitų. „Taip pasisemi neįtikėtinos gyvasties, nepatirto jausmo, būties trapumo nuojautos, – teigė skaitytojos, – atrodo, kad supranti jo visą trumpą ir nelengvą gyvenimą.“
Skaitytojai džiaugėsi prasminga popiete. Dėkojame Vytautui Mikalauskui už dalyvavimą ir be galo raiškų eilių skaitymą, o visoms skaitytojoms už pasisakymus ir gerą nuotaiką.
Paulius Širvys ne veltui gyveno – Lietuvai palikimas paliktas didelis!
