Pavasario Lygė Tarnagaloje
Kaip kasmet, kovo 21 d., kai Saulelė užtekėjo tiksliai Rytuose, Tarnagaloje, prie akmenų kalendoriaus, Panevėžio romuviai susirinko į Pavasario lygę. Vyrai atėjo su inkilėliais, kopėčiomis, moterys ‒ su pyragais, šaltinio vandens ąsočiais.
Pagal senąją tradiciją Vaidila Laimutis uždegė žvakeles ant Dvynių Saulės žirgelių akmens, simbolizuojančio Pavasario lygę. Vaidilutės sutiko ateinančius žmones ir visiems plovė rankas „Sveikiname geru žodeliu, laistome rankeles tyru šaltinio vandenėliu“… Dalytės Petraitienės žolininkės atsinešė kadagio ir žilvyčių šakelių puokšteles, surištas raudonais siūlais, kuriomis papuošė kalendorinius akmenis. Ant nešiojamo aukuro Vaidila įkūrė naują Pavasario ugnį, nes ugnis iki pirmo Perkūno griausmo dar negali liesti žemės, pakvietė norinčius apsivalyti ugnimi. Po to sukvietęs į ratą atliko Labinimo apeigą, sukalbėjo maldą, palabino Dievus ir Čičinsko kalno dvaseles, Ugnį, Lietų ir Vandenį, Pasveikinome Žemę. Su žodžiais „Laba, Laba, Laba“ visi palietėme Žemę rankomis, paskui Vaidila ėmė trepsėti, burbėti maldas, žadinti Žemę.
Vaidila aukojo aukas: atlaužęs duonos gabaliukus, įmetė juos į ugnį, padėjo ant Dvynių akmens. Paskui sudaužė kiaušinį ir paaukojo baltymą Vandeniui, trynį Žemynai, o lukštus sviedė į dangų Broliams Vėjams ir Lietui. Atlikęs aukojimą pakvietė Atlikti virsmo ritualą. Vyrai palaikė kartį, o Vaidila pirmas persivertė per galvą, o po jo, skambant juokui, visi šventės dalyviai.
Kai Saulė nudažė dangų avietėmis, visa bendruomenė įkopė į Čičinsko kalną, ir iškėlė inkilus, kad paukščiai greičiau parneštų pavasarį ant sparnų. Pakol vyrai su inkilais laipiojo po medžius, moterys paruošė vaišes. Seniai buvome nesimatę, todėl maloniai vaišinomės, bendravome. Niekas nenorėjo eiti namo. Vaidila Vėjas, kaip ir pernai, pakvietė mus aplankyti jo dvarelį, vadinamą „Vaiduoklių namu“. Kaip ir pernai, ilgai nelaukę, sėdome į mašinas ir nuvažiavome į Ėriškius. Šeimininkas užkūrė židinį, supažindino svečius su didžiuliu žalčiu, kuris saugo namus ir pakvietė mus „ant karštos arbatos“ Už stalo jis papasakojo, kaip susidraugavo su namo dvaselėmis, kurios turėjo madą baladotis ir vaginėti nuo stalo indus… Vėjas papasakojo apie savo dvasinę praktiką – savo krikštą Žemaitijoje, senovinėje užmirštoje šventykloje, maudynes lediniame šaltinyje ir pagrindinį asmenybės virsmą, kuomet jis priėmė naują lietuvišką vardą ‒ VĖJAS. Sutarėme, kad vasarą visa bendruomenė aplankysime tą paslaptingą senovinę šventyklą. Raselė Palmilerė parodė pačios dailiai pasiūtą ir išsiuvinėtą Austėjos šventyklos vėliavą. Dar kalbėjome apie greitai lekianti laiką, apie didžiuosius virsmus ir nuotraukose matomus Dievų ženklus. Mūsų archyve taip pat yra keletas įspūdingų nuotraukų. Nepajutome, kaip atėjo naktis. Padėkoję „Vaiduoklių namui“ ir Vaidilai Vėjui iškeliavome į namus.
Romos Astrauskienės nuotraukos
