Paveikslai – meilės ir pagarbos Lietuvai dokumentai
„Menas – tai Prigimtis. Diagnozė. Man niekas kitas daugiau nelipo. Nuo pat vaikystės, kiek save prisimenu, norėjau būti dailininku – piešti ir piešti“ – pradedame pokalbį su Veliuonoje gyvenančiu dailininku grafiku Juozu Žuku.
„Tai buvo ilga kelionė barža. Aplinkui tyvuliavo neaprėpiami vandens plotai“ – tai pirmieji grafiko dailininko autobiografiniai prisiminimai. Jam, trejus įpusėjusiam vaikui, atmintyje neišliko detalių nei gyvenimo Lietuvoje, nei atsisveikinant su Tėvu Naujoje Vilnioje (Tėvas – šaulių būrio vadas – buvo atskirtas nuo šeimos ir vėliau išgabentas į Rešotų lagerį).
Į tremtį – Tomsko sritį gabeno tik moteris ir vaikus. Net vaiko sąmonėn įsirėžė didelis skurdas ir badas. Ten pradėta lankyti mokykla.
Kai tremtiniai sužinojo, kad vaikus su pilnamečiu asmeniu galima išleisti į Lietuvą – mama greit suruošė jį su broliu – gimtojoje šalyje vaikai bent jausis sotūs. Kelionė buvo sudėtinga – prekiniais vagonais; juos lydėjo devyniolikmetis. Tikslas sėkmingai pasiektas – Biržų rajone berniukų laukė teta (motinos sesuo).
Tačiau vaiko laimė truko neilgai. Iki dabar puikiai prisimena, kaip 1952 metų rudenį – per pamoką atsidarė durys – ir į klasę įėjo du civilių rūbais apsirengę žmonės ir milicininkas, kaip išbalo mokytoja… Jis – kaip liaudies priešas – iš Lietuvos buvo ištremtas dar kartą. Taip atsidūrė Tomsko vaikų kolonijoje. Sąlygos nepavydėtinos buvo, požiūris į juos – taip pat. Čia egzistavo neginčijamas įstatymas: nusikaltėlius, kokie jie bebūtų, dar galima perauklėti, o laisvės priešus – reikia naikinti.
1959 metais Sibire baigė vidurinę mokyklą ir iškart buvo paimtas į Tarybinę Armiją. Vėliau dirbo radistu. Nors darbas sekėsi puikiai, tačiau niekada neapleido mintis – grįžti į gimtinę ir studijuoti dailę.
Grįžęs į Lietuvą, 1965 metais įstojo į Dailės Institutą. Jis visada buvo stebimas, nes buvęs tremtinys: iškvietė į KGB, prašė fiksuoti, ką šneka studentai, viską pranešti. Nesutiko… 1968 metais išbrauktas iš studentų sąrašų, nes neatitiko tarybinio piliečio įvaizdžio, dar – antitarybinė veikla, kadangi nesutiko bendradarbiauti su KGB. Kitiems studentams buvo tik pareikšti papeikimai.
Veliuonoje dailininkas gyvena nuo 1973 metų.
1989 metais pūstelėjus laisvės vėjams, J.Žukas buvo priimtas į Dailės akademijos 4 kursą – malonu buvo matyti dėstytojaujančius kurso draugus, susitikti su senais dėstytojais. Pagaliau Jo gyvenimo svajonė išsipildė… Baigiamasis darbas „Kaimo darbai“ įvertintas aukščiausiu pažymiu – dešimtuku.
Menininkas – laisvas žmogus. Turėjęs nemažai užsakymų. Žinia apie kuriantį dailininką sklisdavo iš lūpų į lūpas – atvažiuodavo žmonės, prašydavo nupiešti patikusį gamtovaizdį. Dabar jo darbai iškeliavę į Kanadą, Čikagą.
Dailininko paveikslų ciklai: „Metų laikai“, „Lietuvos kunigaikščiai“, „Lietuvos kaimas“. Kiekvienas jų savaip brangus. Tačiau, kaip ne kartą pabrėžė menininkas, paveikslai – tai dailės kūriniai, ir į juos visada reikia žiūrėti ne kaip į dokumentą, protokolą, bet pajusti, kokias emocijas sukelia. Paveikslas nebus subtilus tikrovės aprašymas.
„Metų laikai“ atskleidžia ne tik gamtos pokyčius, bet ir nuostabų tėviškės vaizdą, kuris tarsi dėlionė sulipdytas iš mažų gabalėlių. Kiekvieno paveikslo centre – medis, tarp jo šakų įsiterpę nedideli peizažai, ir jie tokie išraiškingi: gamta, kaimo žmonių gyvenimo būdas, pomėgiai ir darbai, bažnyčia, aplinka, gandrai. Medis – mūsų gyvybės ir esaties simbolis. Jauti, kaip pulsuoja gyvybinės jėgos. Kiekviename paveiksle yra ir mažytis autoportretas, kuris siejamas su konkrečiu metų laiku.
Grafikos darbai „Lietuvos kunigaikščiai“ labai įtaigiai atspindi Kęstučio, Vytauto, Mindaugo ir Gedimino politikos subtilybes. Dailininkas sako, kad teko atidžiai pastudijuoti Lietuvos istoriją, kad galėtų keliais sakiniais apibūdinti šių kunigaikščių valdymo ypatumus, o paskui išreikšti vaizdu. Grafikos darbams būdinga daug smulkių, tačiau labai svarbių detalių. Štai Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas laiko iškėlęs kalaviją, kuris virsta gyvybės medžiu – jis nešė kultūrą į Rytus. Piešinyje – čia matome daug lietuvybės simbolių, kariaunas, pilis. Visa tai sietina su konkrečiais istorijos įvykiais. Kunigaikščio Gedimino sapne – matoma pilis. Kunigaikščio Kęstučio kalavijas ne kartą gynė žemę nuo kryžiuočių.
Daug vietos autoriaus kūryboje užima – Veliuona. Tai istorinė vieta, siejama ir su garsiaisias Lietuvos kunigaikščiais: vienas iš trijų Veliuonos piliakalnių pavadintas Gedimino Kapo kalnu, nes manoma, kad čia mirė sužeistas Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas. Ant II piliakalnio, pasibaigus kryžiuočių puldinėjimams, Vytautas Veliuonoje pastatė pilį. Čia iki šiol čia stovi ir Vytauto statyta bažnyčia.
Apie šiuolakinį meną J.Žukas kalba ramiai: akcentuodamas, jog mene kartais labai svarbi mada. Bet dailininkas nenusimena, nes laikas pats dažniausiai atsako į šį klausimą: išgrynindamas ir palikdamas jį ateičiai: išlieka tai, kas tikra. Tai ir yra tikrasis menas. Pabrėždamas Vydūno filosofiją, dailininkas pritaria, kad viskas vyksta bangom: tai lemia ir istorija. Menas privalo tarnauti žmogui – žadinti jausmus. Su apmaudu kalba, kad daugelis talentingų menininkų dar šiandien lieka nepastebėti, nes jie kuklūs, o tie, kurie garsiai ir daug kalba – moka save išsireklamuoti – jiems suteikiama pirmumo erdvė. Tačiau menas turi akcentuoti tai, kas yra mūsų prigimtyje, mūsų istorijoje – pateikdamas įvairiomis formomis, įvairiais būdais.
„Darvino teorija teigia, kad gamtoje išlieka ištvermingiausi“ – sakė dailininkas Juozas Žukas. Ištvermės tikrai galime pavydėti žmogui, sugebėjusiam įgyvendinti savo svajonę, kurią širdyje nešiojosi dešimtmečius. Negali nesižavėti tuo, kuris matė tiek daug vargų, iškentė daug pažeminimų, tačiau niekada nepasidavė: visada buvo ištikimas sau, savo svajonei ir Lietuvai.
Dėkodama už turiningą, labai įdomų pasakojimą dailininkui Juozui Žukui linkėjau vienintelio – sveikatos… Jo paveikslai – meilės ir pagarbos Lietuvai bei jos istorijai dokumentai – tikrai yra ir bus skaitomi širdimi.
Violetos Andrikaitienės ir Giedrės Mičiūnienės nuotraukos
