Paveldas – nėra problema, kurią reikia spręsti, o dovana iš praeities ir išteklius ateičiai
Valstybinė kultūros paveldo komisija, vykdydama Valstybinės kultūros paveldo komisijos įstatymo 8 str. 1 d. 6 p., šių metų rugsėjo 21 d. Lietuvos Respublikos Seime pristatė pranešimą apie kultūros paveldo apsaugos raidą, būklę ir pažangą. Tai nauja Valstybinės kultūros paveldo komisijos funkcija ir toks pranešimas buvo pristatomas pirmą kartą.
Valstybinė kultūros paveldo komisija yra Lietuvos Respublikos Seimo, Lietuvos Respublikos Prezidento ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės ekspertė bei patarėja valstybinės kultūros paveldo apsaugos politikos, jos įgyvendinimo, vertinimo ir tobulinimo klausimais. 12 nepriklausomų, deleguotų ir skiriamų įvairių sričių ekspertų gali nešališkai įvertinti kultūros paveldo apsaugą ir su ja susijusius procesus.
Pranešimą skaitė Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė doc. dr. Vaidutė Ščiglienė, pristatyme ir diskusijoje dalyvavo Lietuvos Respublikos Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Vytautas Juozapaitis, Lietuvos Respublikos Prezidento patarėjas Mindaugas Bundza ir Kultūros viceministras Rimantas Mikaitis, Lietuvos Respublikos Seimo nariai bei Valstybinės kultūros paveldo komisijos nariai.
Valstybinės kultūros paveldo komisijos pranešimas – tai apibendrinta ilgalaikė ir nuolatinė institucijos kaupta, analizuota ir sisteminta informacija, kuri gauta svarstant įvairias strategines paveldosaugos problemas, visuomenėje kylančius klausimus bei susitinkant su ja ir institucijomis, vykdant išvažiuojamuosius posėdžius, kuriuose išgirstami vietos bendruomenės bei specialistų pastebėjimai dėl paveldo apsaugos. Tokiu būdu, išklausius įvairias nuomones, galime pareikšti savo, kaip eksperto nuomonę.
„Pranešimą dedikavome tvaraus paveldo idėjai pritardami „Europos paveldo dienų“ tematikai, o drauge siekdami atkreipti dėmesį, kad paveldas ir yra tvarumas, arba tvaru tuomet, kai paveldą suvokiame kaip iš praeities išlikusį išteklių, svarbų trimis klasikiniais tvarumo aspektais – ekonominiu, socialiniu ir aplinkos. Pranešimui sukūrėme ir vizualinį identitetą – begalybės ženklą, nes paveldas yra praeitis, dabartis ir ateitis, o paveldo vertės daro poveikį aplinkai ir turėtų veikti kaip galinga šiuolaikinės paveldosaugos varomoji jėga“, – teigia Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė doc. dr. Vaidutė Ščiglienė. Tvarumas aplinkos aspektu yra labiausiai akcentuojamas Lietuvoje ir dažnai susiaurinamas iki energetinio efektyvumo, tačiau tvarumo sampratos nederėtų susiaurinti, o reikėtų plėtoti tokią tvarumo sampratą, kokia pripažįstama tarptautinėje bendruomenėje.
Paveldas – nacionalinio saugumo objektas, kurio apsaugai turi būti skiriamas ypatingas dėmesys (kalbant ne tik apie finansinę paramą, bet ir apie moralinės šio valstybės turto reikšmės puoselėjimą). Lietuvos tapatumo ir kultūros savitumo išsaugojimas vienas iš esminių prioritetų valstybės mastu. Ypač tai aktualu karo Ukrainoje kontekste, nes paveldui ir su juo susijusiai tautos tapatybei kyla grėsmė – paveldas ne tik ne saugomas, bet tampa ir ekonominiu bei politiniu taikiniu. Svarbu pažymėti, kad pasikeitė ir institucijų požiūris į karo grėsmę ir jei anksčiau paruošiamieji darbai buvo daromi tik formaliai, jau prasidėjus Rusijos agresijai ir jai besitęsiant supratome, kad paveldo naikinimas gali būti realus, tad svarbu kurti priemones kaip maksimaliai būtų galima apsaugoti paveldą ir kitais, UNESCO Kultūros vertybių apsaugos ginkluoto konflikto metu konvencijoje, nenumatytais būdais. Šį teiginį pagrindžia ir tai, kad Kultūros ministerijos iniciatyva tobulinami teisės aktai, kurie aktualūs UNESCO Kultūros vertybių apsaugos ginkluoto konflikto metu konvencijos kontekste. Valstybinė kultūros paveldo komisija taip pat prisideda prie šių darbų.
Strateginis kultūros paveldo apsaugos pribrendęs darbas – Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo keitimas. Dabartinė paveldosaugos sistema yra paini, kultūros paveldą reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai neaiškūs ir įvairiai interpretuojami, dėl to paveldosaugos problemų įvardinimas bei minėto įstatymo keitimas, tikimės, bus išdiskutuotas su visuomene bei profesine bendruomene ir nesukels susipriešinimo tarp skirtingai manančių ir kultūros paveldą vertinančių asmenų. Esant aiškioms kultūros paveldo apsaugoje naudojamoms sąvokoms, vykdomoms procedūroms, tarptautinių teisės aktų nuostatų integravimo praktikoms (kaip pvz. UNESCO Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencija), atsiras mažesnės galimybės interpretacijoms ir į procesą bus įnešta daugiau aiškumo ir skaidrumo. Kultūros ministerija, kaip kultūros paveldo politiką formuojanti institucija, rodo išskirtinę kompetenciją ir lyderystę šio įstatymo kūrime, kaip priklauso. Valstybinė kultūros paveldo komisija aktyviai dalyvavo Kultūros ministerijoje vykusiose institucijų ir specialistų pasitarimuose bei diskusijose. „Iki jų pateikėme Kultūros ministerijai probleminių aspektų sąrašą su argumentacija. Pavyzdžiui, pasisakyta dėl galiojančiame Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme įvardintų sąvokų ir jų apibrėžčių, kurios neaiškios tiek specialistams, tiek visuomenei, todėl jos turi būti tobulinamos, identifikuotos problemos dėl kultūros paveldo atkūrimo ir autentiškumo, statuso „saugomas“, Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų ir kitų subjektų kompetencijų, vertybių pradinės ir teisinės apsaugos, specialiųjų planų rengimo ir kt.“ – teigia Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė doc. dr. Vaidutė Ščiglienė.
Pastaraisiais metais didelis dėmesys buvo skiriamas Pasaulio paveldo sąraše esančioms Lietuvos vertybėms bei UNESCO Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencijai. Pranešime akcentuojamos šios konvencijos įgyvendinimo problemos ir galimi sprendimo būdai, taip pat skirtas dėmesys ir Lietuvoje atliekamų kultūros paveldo tyrimų archyvavimui, saugojimui, sisteminimui ir viešinimui. Atkreipiamas dėmesys į pradėtą nekilnojamojo kultūros paveldo inventorizavimo procesą ir jo apimtis – šiuo metu inventoriuje yra duomenys apie 460 objektų. Deja, inventorizavimo procese kol kas dalyvauja tik 4 fiziniai asmenys ir tik 4 savivaldybės, nors pareiškusios norą buvo 7 savivaldybės (rugsėjo 13 d. duomenimis). Didžiausią darbą atlieka Kultūros paveldo departamento teritoriniai skyriai ir Kultūros paveldo centro specialistai. Atsižvelgiant į tokias inventorizavimo apimtis ir suinteresuotumą, sutvarkyti inventorių užtruks dešimtmečius, todėl būtina skatinti savivaldybes prisidėti prie inventorizavimo darbų, nes kaip pastebėta, savivaldybių paveldosaugininkai profesionalūs ir suinteresuoti paveldo apsauga, todėl jų indėlis inventorizuojant paveldą būtų ženklus.
Pagirtinas kai kurių Lietuvos savivaldybių finansinis indėlis į kultūros paveldo apsaugą ir teigiamo požiūrio skatinimas. Pastaraisiais metais pastebima akivaizdi savivaldybių skiriamų lėšų paveldui augimo tendencija, tai pat džiugu ir dėl to, kad Kultūros ministerijai kasmet pavyksta padidinti finansavimą paveldo tvarkybai.
Tiek visuomenė, tiek Valstybinė kultūros paveldo komisija pastebėjo tendenciją, jog istorinių ansamblių teritorijų pritaikymas yra sprendžiamas paveldo išsaugojimui nenaudinga linkme, jas padalinus į atskirus skirtingo reikšmingumo lygmens sklypus. Apie šią išvadą ir kitas sistemines problemas yra pasisakoma Valstybinės kultūros paveldo komisijos atliktame Statybų Vilniaus baroko ansambliuose tyrime, kurio pristatymas bus spalio 3 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.
Pranešimo pristatymo metu dalyvavo institucijų, kurių ekspertu ir patarėja yra Valstybinė kultūros paveldo komisija, atstovai. Lietuvos Prezidento patarėjo Mindaugo Bundzos nuomone, Valstybinės kultūros paveldo komisijos pranešimas – naujiena, kuri turėtų tapti gerąja praktika. Šios institucijos ekspertinę patirtį reikia pasitelkti dar pačioje proceso pradžioje, kad ji galėtų tinkamu laiku identifikuoti problemas ir pateikti savo nuomonę konkrečiu atveju. Pasak patarėjo, paveldas – ne problema ar iššūkis, o savasties dalis.
Kultūros viceministras Rimantas Mikaitis, dėkodamas Valstybinei kultūros paveldo komisijai už dėmesį kultūros paveldui pastebėjo, jog bendradarbiavimas su ja vyksta nuolatos ir džiugu, kad visos kultūros paveldo lauke dirbančios institucijos dirba kryptingai.
