Paveldo finansavimo paradoksas: kai viena savivaldybė jau lenkia valstybę
Valstybinė kultūros paveldo komisija šiandien, minint balandžio 18-ąją – Pasaulinę paminklų ir paminklinių vietų apsaugos dieną, priėmė sprendimą, kuriame išreiškia susirūpinimą dėl vieno esminių paveldosaugos iššūkių Lietuvoje: finansavimą. Paradoksas akivaizdus – 2025 metais iš valstybės biudžeto paveldotvarkos programai skirta tik kiek daugiau nei 6 mln. eurų, o Vilniaus miesto savivaldybė viena planuoja šiemet skirti apie 8 mln. eurų kultūros paveldo tvarkybai.
Teoriškai valstybės lėšos skiriamos visoje Lietuvoje esantiems paveldo objektams. Tai, kad Vilniaus miesto savivaldybė jau lenkia valstybę rodo ryškų disbalansą. Tai dar vienas ryškus signalas, kad būtina imtis pokyčių valstybinio finansavimo srityje, – rašoma Valstybinės kultūros paveldo komisijos pranešime spaudai.
Paveldo komisija atkreipia dėmesį, kad nors valstybės bendros finansinės galimybės auga, kultūros paveldo apsaugai skiriamo finansavimo didėjimas yra per lėtas ir netolygus. Finansavimo problema nėra nauja – valstybė jau ilgą laiką paveldosaugai skiria palyginti nedideles lėšas, tačiau infliacijos kontekste jos tampa dar menkesnės:
„Kaip pastebėjo vienas iš Paveldo komisijos narių, kad lyginant su 2005 m., kultūros paveldui skirta bendra suma šiandien iš esmės nepasikeitė. Tai liudija sisteminį neadekvatumą – ypač vertinant, kaip per tuos du dešimtmečius išaugo paveldotvarkos darbų kaštai“, – sako Paveldo komisijos pirmininkė doc. dr. Vaidutė Ščiglienė.
Anot jos, šiandien matomi ir konkretūs atvejai, kai dėl nepakankamo finansavimo paveldo tvarkybos darbai objektuose užtruktų dešimtmečius. Taigi, tikėtina, kad pabaigus jų tvarkybą, darbus tektų pradėti iš naujo. Tai rodo, kad skiriamos lėšos dažnai leidžia tik palaikyti pradėtus procesus, bet nesuteikia galimybių imtis naujų projektų.
2025–2027 m. Paveldotvarkos programoje net 81 proc. kultūros paveldo tvarkybos darbų yra tęstiniai, o neprižiūrimųjų skaičius nuolat auga – nuo 520 (2021 m.) iki 607 (2024 m.). „Tai aiškus signalas, kad sistema nebeatitinka realių poreikių ir neturi pakankamų svertų sustabdyti paveldo nykimą“, – rašoma pranešime žiniasklaidai.
Vienas iš siūlymų – Kultūros paveldo fondo steigimas
Paveldo komisijos sprendime iškeliamas klausimas ne tik apie lėšų dydį, bet ir apie jų paskirstymo logiką. Regioniniai objektai dažnai lieka finansavimo nuošalyje, todėl unikaliam regioninės ir vietinės svarbos kultūros paveldui kyla rimta visiško sunykimo grėsmė. „Siūlome Kultūros ministerijai peržiūrėti Nekilnojamųjų kultūros vertybių tvarkybos darbų (paveldotvarkos) finansavimo tvarkos aprašą, kad daugiau dėmesio būtų skiriama regionams“, – sako V. Ščiglienė.
Vyriausybė raginama imtis dar kryptingesnių veiksmų, galinčių į teigiamą pusę pakeisti visą kultūros paveldo apsaugos finansavimo strategiją Lietuvoje: „Kaip vieną iš sprendimo krypčių teikiame pasiūlymą steigti Kultūros paveldo fondą. Jis leistų lankstesnį reagavimą į skirtingų objektų poreikius, lėšų iš įvairių šaltinių kaupimą ir ilgalaikį planavimą“, – pabrėžia pirmininkė.
Balandžio 18-ąją, kai pasaulyje simboliškai kalbama apie paveldo svarbą, Lietuvoje priimamas sprendimas primena: kultūros paveldas nėra tik duotybė. Jo apsaugai reikia politinės valios, adekvataus finansavimo ir valstybės dėmesio.
Platesnė analizė, įtraukiant ne tik finansavimą, bet ir daugelį kitų kultūros paveldo apsaugai aktualių klausimų, bus pristatyta balandžio 29 d. Seimo plenariniame posėdyje. Paveldo komisijos pirmininkė skaitys pranešimą apie šiandieninę kultūros paveldo apsaugos situaciją Lietuvoje.
