Pažink piliakalnius su knyga „Ceklio žemės pilių lobiai“
Telšių Karolinos Praniauskaitės viešojoje bibliotekoje buvo surengta knygų mugė, kurioje dalyvavo Žemaičių muziejaus „Alka“ atstovai. Lankytojai buvo kviečiami susipažinti su muziejaus išleistais leidiniais bei juos įsigyti. Renginyje knygą „Ceklio žemės pilių lobiai“ pristatė jos sudarytoja vyr. muziejininkė Irma Kontautienė. Ši knyga skirta entuziastingiems keliautojams, trokštantiems susipažinti su Žemaitijoje esančiais piliakalniais.
„Susimąsčiau: ar Telšiai turi knygą apie piliakalnius? Pasirodo, ne. Ir aplinkiniai rajonai nelabai. Todėl ėmiausi iniciatyvos parengti knygą apie Telšių apskrities piliakalnius“, – kalbėjo I. Kontautienė, pripažinusi, kad knygos sudarymas nebuvo lengvas. Iš pradžių leidžiamą knygą ketinta pavadinti paprastai „Telšių rajono piliakalniai“, tačiau, renkant medžiagą, aptikti atradimai įkvėpė leidinį pavadinti buvusios kuršių ir žemaičių žemės vardu „Ceklio žemės pilių lobiai“. Ceklis – istorinė pietų kuršių žemė, kuriai priklausė dabartinė Skuodo rajono, savivaldybės teritorija, didžioji dalis Kretingos, Mažeikių, Plungės, Telšių, dalis Rietavo ir Klaipėdos rajonų savivaldybių teritorijos.
Knygoje vaizdingai aprašomi net 37 Žemaitijos piliakalniai ir juose slypintys lobiai: Lietuvos archyvuose ir muziejuose saugomi autentiški mūsų senolių padavimai lietuvių ir žemaičių kalbomis, archeologiniai tyrinėjimai bei radinių saugojimo vietos. Leidinyje panaudoti sutartiniai ženklai padės keliautojui greičiau rasti jį dominančią informaciją, pakeliauti po paslaptingąją Žemaitiją ir atrasti Ceklio žemės pilių lobius.
I. Kontautienė rėmėsi kraštotyrininko ir muziejininko Juozo Mickevičiaus surinktais bei Žemaičių muziejaus „Alka“, Kretingos muziejaus ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto fonduose saugomais padavimais apie Žemaitijos piliakalnius. Jie publikuojami pirmą kartą. Leidinio sudarytoja medžiagą tekstams taip pat rinko Kultūros paveldo departamento bibliotekoje, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekoje.
I. Kontautienė padėkojo jai talkinusiems regiono turizmo centrams, Kultūros paveldo departamento Telšių-Tauragės teritoriniam skyriui, bibliotekoms ir talkinusiems kolegoms. Knyga „Ceklio žemės pilių lobiai“ – Žemaičių muziejaus „Alka“ vykdomo projekto „Ceklio žemės pilės“ sudėtinė dalis. Projektą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Telšių rajono savivaldybė.
Knygos pristatyme dalyvavę Kultūros paveldo departamento Telšių skyriaus vedėja Aurelija Ričkuvienė ir vyr. specialistas Julius Tamošauskas pasidžiaugė betarpišku bendradarbiavimu su I. Kontautiene, papasakojo susirinkusiems apie kultūros paveldą ir visus su juo susijusius niuansus. „Telšių rajone karta iš kartos paveldimos, perimamos, sukurtos ir perduodamos kultūros vertybės yra svarbios tiek etniniu, tiek istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriu, todėl mes vertiname bendradarbiavimą su Žemaičių muziejumi „Alka“, o taip pat ir padavimų mėgstame paskaityti“, – kalbėjo A. Ričkuvienė.
„Knygą norėjosi rašyti ta kalba, kuria tuomet kalbėjo žmonės. Po Saulės mūšio susivieniję Kryžiuočių ir Kalavijuočių ordinai atnaujino pietų Kuršo užkariavimą, tačiau tam pradėjo priešintis žemaičiai, kurie nugalėjo Livonijos ordiną Skuodo (1295 m.) ir Durbės (1236 m.) mūšiuose bei palaipsniui įsitvirtino Ceklio žemėse, asimiliuodami kuršius ir suformuodami šiaurės žemaičių (dounininkų) tarmę. Taigi skaitydami knygą rasite ir nelietuviškai parašytų tekstų. Jie yra autentiški“, – pasakojo I. Kontautienė.
Knygos sudarytoja pastebėjo, kad kiekvienoje legendoje yra dalis tiesos, tad tai ir buvo priežastis, dėl ko atsirado ši knyga. „Ir jei norite pamatyti praeities genčių palikimą šiaurės Žemaitijoje, nekasinėkite piliakalnių (juos saugo ne tik velniai, bet ir Lietuvos Respublikos įstatymai), geriau, pasiėmę šią knygą (jei nespėjote, galite įsigyti Žemaičių muziejuje „Alka“), leiskitės pažinties kelionėn ir, užlipę ant kiekvieno piliakalnio, perskaitykite, kokius praeities lobius jie slepia“, – sako knygos sudarytoja I. Kontautienė.
